ANTUANAS BEŠAMPAS – NUSLĖPTA BIOLOGIJOS ISTORIJA

Pjeras Žakas Antuanas Bešampas gimė 1816 m. Bassing, netoli Dienze (Moselle), Prancūzijoje. Jis buvo malūnininko sūnus. Nuo 7 iki 18 metų amžiaus jis gyveno su dėde, kuris dirbo Prancūzijos ambasadoje Bukarešte, Rumunijoje. Ten Bešampas ir pradėjo studijuoti vaistininkystę.

Kai 1834 m. jo dėdė mirė nuo choleros, Bešampas persikėlė į Strasbūrą tęsti savo studijų „Ecole superieure de Pharmacie“ mokykloje. 1843 m. Strasbūre jis atidarė savo vaistinę (kuri veikė iki pat jo mirties). Strasbūro Universiteto fakultete jis ėjo skirtingas pareigas ir 1854 m. jam suteikė chemijos profesoriaus postą, kurį prieš tai buvo užėmęs Luisas Pasteras.

Per savo gyvenimą Bešampas padarė keletą naudingų komercinių išradimų. 1852 m. jis sukūrė nebrangų pramoninį procesą, kurio metu, geležies filtrais ir acto rūgštimi mažinant nitrobenzeno kiekį, buvo gaminamas anilinas. Šis metodas labai prisidėjo prie sintetinių dažų pramonės atsiradimo. Už šį darbą, kartu įskaitant ir kitus, 1864 m. jis gavo “Daniel Dollfus Prize of the Société Industrielle de Mulhouse” apdovanojimą. Taipogi, jis buvo pirmasis susintetinęs arseno darinį p-aminofenilarsonatą, kuris vėliau buvo naudojamas “gydant” tripanosomiozę.

1853 m. Bešampas įgijo mokslų daktaro laipsnį. Jo daktaro disertacijos tema buvo „Albuminoidai ir jų transformacija į karbamidą“, kurioje jis parodė, kad iš albuminoidų (baltyminių medžiagų), oksidacijos metu su kalio permanganatu, gali susidaryti karbamidas. Trumpai tariant, sumaniai ir sistemingai naudodamas optinį albuminoidinių medžiagų aktyvumą, Bešampas sugebėjo atskirti daugybę sudėtingų junginių, kurių jo pirmtakams, remiantis labiau standartiniais analizės metodais, atskirti nepavyko.

1856 m. jis įgijo medicinos daktaro laipsnį ir pradėjo dirbti Monpelje universitete iki pat 1876 m., kuomet buvo paskirtas Lille Nord de France universiteto Katalikų medicinos fakulteto (the Catholic Faculty of Medicine at Université Lille Nord de France) dekanu. Bešampo praleistas laikas Lilyje buvo sunkus, nes nuolatiniai ginčai su Lui Pasteru privedė prie to, kad jo darbas buvo priskirtas prie Katalikų Bažnyčios draudžiamų knygų sąrašo (Index Librorum Prohibitorum).

Bešampo gyvybės teorija, kurią jis išvedė tirdamas tarpląstelines granuliacijas ar mikrozimus (apie mikrozimas daugiau skaitykite žemiau), tapo jo pagrindiniu susidomėjimu ir paskatino neišvengiamus susirėmimus – ypatingai su Pasteru. Bešampas nepalaikė spontaniškos (savaiminės) generacijos, kaip ir nepriėmė bakterijų sukeliamų ligų teorijos.

Galiausiai, dėl nesibaigiančių nesutarimų su Pasteru, 1888 m. jam teko atlaisvinti savo postą. Tuomet įsigijo vaistinę Havre ir galiausiai persikėlė į Paryžių, kur turėjo mažą laboratoriją Sorbonoje.

Antuanas Bešampas daug prisidėjo prie XIX a. mikrobiologijos ir medicinos mokslo. Nors populiariojoje vaizduotėje Antoine’o Bechamp’o darbus užgožė Pasteuro darbai, yra keletas mažiau žinomų faktų apie Bechamp’ą, kurie gali būti įdomūs:

1. Bešampas buvo produktyvus rašytojas ir mokslininkas, išleidęs daugiau kaip 50 knygų ir 400 straipsnių įvairiomis temomis, įskaitant mediciną, biologiją, chemiją ir fiziką.
2. Bechampas buvo vienas pirmųjų mokslininkų, pripažinęs mikroorganizmų svarbą žmogaus sveikatai ir ligoms, ir sukūrė terminą “mikrozyma”, kuriuo apibūdino mažytes, savaime atsikuriančias daleles, jo manymu, pagrindines gyvybės sudedamąsias dalis.
3. Bechampas buvo idėjos, kad ligas sukelia ne konkretūs mikrobai, o organizmo vidinės aplinkos disbalansas, šalininkas. Jis tikėjo, kad šį disbalansą galima ištaisyti pakeitus mitybą, gyvenimo būdą ir kitomis natūraliomis priemonėmis.
4. Bechampas savo laiku buvo kontroversiška asmenybė, o jo idėjos amžininkų dažnai būdavo atmetamos arba išjuokiamos. Tačiau daugelį jo teorijų vėliau patvirtino šiuolaikinis mokslas, ir dabar jis pripažįstamas kaip mikrobiologijos srities pradininkas.
5. Bechampas taip pat buvo puikus dailininkas ir muzikantas, savo meninius gabumus dažnai įtraukdavo į mokslinį darbą. Buvo žinoma, kad savo teorijoms iliustruoti jis kūrė sudėtingus piešinius ir diagramas, o remdamasis savo mikroorganizmų tyrimais netgi sukūrė muzikinį kūrinį.

Apskritai Antuanas Bešampas (Antoine Bechamp) buvo puikus ir novatoriškas mokslininkas, kurio indėlis į mikrobiologiją ir medicinos mokslą pripažįstamas ir šiandien.

1908 m. balandžio mėn. 15 d., vienas didžiausių kada nors gyvenusių mokslininkų, mirė sulaukęs 91-ių metų. Po jo mirties prireikė net 8-ių Prancūzijos mokslinio žurnalo „Moniteur Scientifique“ puslapių vien tam, kad surašyti visus jo profesionaliai paskelbtų tyrimų pavadinimus. Šis žurnalas tuo metu buvo lygiavertis leidinys mūsų dabartiniam Nacionalinės mokslų akademijos leidiniui (National Academy of Sciences).

FERMENTACIJOS EKSPERIMENTAI

1850-aisiais metais vyravo įsitikinimas, kad cukranendrių cukrus, ištirpęs vidutinės temperatūros vandenyje, spontaniškai (savaime) virsta invertuotu cukrumi (fruktozės ir gliukozės lygių dalių mišinys) – tačiau 1854 m. atliktas eksperimentas su krakmolu paskatino Bešampą tuo suabejoti.

Jo stebėjimų virtinė tapo žinoma kaip „Beacon Experiment“ (švyturio eksperimentas). Šio eksperimento metu jis naudojo sandariai uždarytą stiklinį butelį, kuriame buvo tik oras ir vandenyje ištirpintas visiškai grynas cukranendrių cukrus.

Keliuose kituose buteliuose buvo toks pats tirpalas, tik kartu pridėta chemikalų.

Tirpale be jokių pridėtinių cheminių medžiagų pelėsiai atsirado maždaug per 30 dienų ir greitai įvyko cukraus inversija (Bešampas dažnai matuodavo inversiją poliariskopu). Buteliuose su pridėtinėmis cheminėmis medžiagomis pelėsiai nesiformavo ir inversija nevykdavo.

Šie stebėjimai buvo baigti 1855 m. vasario 3 d. ir jo darbas buvo paskelbtas Prancūzijos Mokslo Akademijos (French Academy of Science) pranešime, skirtame 1855 m. vasario 19 d. sesijai.

Šie stebėjimai nepaaiškino pelėsių kilmės, todėl Bešampas 1856 m. birželio 25 d. pradėjo antrą stebėjimų seriją Strasbūre, o 1857 m. kovo 27 d. pradėjo ir trečią kolbų seriją kreozoto poveikį pokyčiams ištirti. Abu šie stebėjimai buvo baigti 1857 m. gruodžio 5 d. Monpelje.

Antros stebėjimų serijos metu jis manipuliuodamas išpylė šiek tiek skysčio iš 1-os ir 2-os kolbų ir juose prisipildė nedaug oro, besiliečiančio su skysčiu. Šiose dvejose kolbose netrukus atsirado pelėsių ir terpė pakito. Bešampas taip pat pastebėjo, kad pokyčiai vyko daug greičiau toje kolboje, kurioje greičiau augo pelėsis. Likusiose devyniose kolbose oro nebuvo, nesusidarė pelėsis ir neįvyko cukraus inversija. Tapo aišku, kad inversijai įvykti trūko gryno oro. Tai neabejotinai įrodė, kad pelėsių atsiradimas ir cukraus inversija negalėjo būti spontaniškas (savaiminis) veiksmas ir, greičiausiai, priklausė nuo kažko esančio ore, kurio buvo pirmose dvejose kolbose.

Tuo metu buvo manoma, kad fermentacija vykti negali, išskyrus tuos atvejus, kai yra albuminoidai, kuriuos Pasteras ir kiti naudojo savo tirpaluose. Vadinasi, jų tirpaluose jau galėjo būti šių gyvų organizmų. Bešampas tirpalams naudojo tik gryną cukranendrių cukrų ir vandenį. Tokį tirpalą pakaitinus su šviežiomis kalkėmis amoniakas neišsiskiria ir tai yra pakankamas įrodymas, kad albuminoidų sudėtyje nėra. Tačiau pelėsiai, akivaizdžiai gyvi organizmai, dėl to turintys savyje albuminoidinės medžiagos, pasirodė šiuose dvejuose tirpaluose. Jis nusiuntė savo ataskaitą Mokslo Akademijai (Academy of Science) 1857 m. gruodžio mėnesį ir jos ištrauka buvo paskelbta 1858 m. sausio 4 d.

Nors Švanas (Schwann) iškėlė prielaidą apie ore esančius mikrobus dar maždaug 1837 m., bet savo idėjų neįrodė, o Bešampas dabar įrodė tokių egzistavimą. Tačiau, Pasteras savo 1857 m. memuaruose vis dar laikėsi idėjos, kad tiek pelėsiai, tiek mikrozimai atsiranda spontaniškai (savaime), nors jo tirpaluose jau buvo negyvų mielių ar mielių nuoviro, kuriuose nuo pat pradžių jau galėjo būti mikrobų ar mikrozimų.

PASTERAS IR PLAGIJAVIMAS

1862 m. lapkričio 22 d. Sorbonoje vykusių diskusijų apie spontanišką (savaiminę) generaciją metu Pasterui pakako įžulumo, dalyvaujant profesoriui Bešampui, prisiimti pilną atsakomybę įrodinėjant, kad gyvi organizmai atsiranda ir albuminoidų neturinčioje terpėje. Bešampas jo neapkaltino plagijavimu, bet paprašė Pastero bent jau pripažinti, kad jis žino apie Bešampo 1857 m. darbus. Pasteras išsisuko iš klausimo tik pripažindamas, kad Bešampo darbas buvo „griežtai tikslus“. Tai nebuvo nekalta Pastero klaida, tai buvo tyčinis sukčiavimas. Tačiau Bešampas buvo per daug džentelmeniškas, kad dėl to pareikštų nemalonius kaltinimus.

Bešampas pirmasis įrodė, kad fermentacijos metu susidarantys pelėsiai buvo gyvi organizmai arba juose buvo gyvų organizmų ir, kad jie negalėjo atsirasti savaime ir, kad tai greičiausiai ore esančių gyvų organizmų išauga. Štai tiek buvo aprašyta jo 1858 m. memuaruose, likus šešeriems metams iki kol Pasteras padarė tokias pačias išvadas. Būdamas pirmasis tai supratęs, kad pelėsiai ar mikrozimai yra gyvi organizmai, jis natūraliai tapo ir pirmuoju, kuris bandė nustatyti jų tikrąją prigimtį, funkcijas bei kilmę.

Netrukus po to tarp Bešampo ir Pastero ginčai išiplėtė. Prancūzijos Mokslų Akademija (French Academy of Sciences) buvo labai svarbi vieta iškelti ir plėtoti požiūrius, o kartu ir pateikti naujas idėjas. Bešampo ir Pastero ginčai akademijose bei kitur tęsėsi visą jų likusį gyvenimą.

Pasteras priėjo prie išvados, kad bet kurios rūšies mikrobas sukelia vieną specifinę fermentaciją, o Bešampas įrodė, kad mikroorganizmo fermentacijos poveikis gali skirtis atsižvelgiant į jį supančią terpę. Bešampo teiginį, kad šios mikroformos, esant skirtingoms sąlygoms, gali netgi pakeisti savo formą, vėliau, 1916 m., nenuginčijamai įrodė Feliksas Lonis (Felix Lohnis) ir Smitas (N.R. Smith) iš JAV žemės ūkio departamento (Department of Agriculture).

Deja, Bešampo dešimtmečių tyrimų reikšmingumą palaidojo ir suniekino Luisas Pasteras.

MIKROZIMAI

Tyrinėdamas pelėsius mikroskopu Bešampas pastebėjo jų išvaizdos įvairovę ir jau netrukus įsitraukė į mikrobiologijos tyrimus. Ankstesniuose savo tyrimuose Bešampas naudojo keletą rūšių druskų, įskaitant kalio karbonatą, ir parodė, kad su cukranendrių cukrumi fermentacija nevyksta. Tačiau, pakartojęs šį eksperimentą ir vietoj kalio karbonato panaudojęs kalcio karbonatą (paprastąją kreidą), jis nustatė, kad fermentacija su cukranendrių cukrumi įvyko, net ir pridėjus kreozoto.

Šis pastebėjimas buvo toks netikėtas, jog Bešampas jo net neįtraukė į savo ankstesnius memuarus, kad galėtų dar kartą patikrinti prieš paskelbiant tai kaip faktą. Kruopščiai kontroliuojamų eksperimentų metu jis nustatė, kad į jo cukraus tirpalus įdėjus chemiškai gryno kalcio karbonato, CaCO3, inversija nevyksta, tačiau, naudojant įprastą kreidą (net ir suskaldytą iš uolienų) ir neleidžiant jai kontaktuoti su oru, inversija įvyksta visada. Bešampas nustatė, kad paprastą kreidą pakaitinus iki 300 laipsnių, ji praranda savo fermentacijos savybes, o mikroskopu ištyręs daugiau nekaitintos paprastos kreidos atrado, kad joje yra keletas „mažų kūnelių“, panašių į tuos, kurie buvo rasti ankstesniuose stebėjimuose ir, kurių, jo teigimu, nebuvo nei chemiškai gryname CaCO3, nei pakaitintoje kreidoje. Šie „maži kūneliai“ galėjo judėti ir buvo mažesni už bet kokius fermentacijos metu ar pelėsiuose matomus mikrofitus, tačiau tai buvo daug galingesni mikrozimai už bet kuriuos matytus anksčiau.

Šių „kūnelių“ gebėjimas judėti ir vykdyti fermentacijos gamybą privertė Bešampą juos laikyti gyvais organizmais. Profesorius Bešampas nustatė, kad, kreida daugiausiai susideda iš mineralinių ar iškastinių liekanų – „mikroskopinio pasaulio“ ir joje buvo be galo daug mažo dydžio organizmų, kurie, jo manymu, buvo gyvi.

1866 m. Bešampas nusiuntė Mokslo Akademijai (Academy of Science) memuarą pavadinimu „Kreidos vaidmuo sviesto bei pieno rūgšties fermentacijose ir joje esantis gyvas organizmas“ (On the Role of Chalk in Butyric and Lactic Fermentations, and the Living Organism Contained in it). Šiame darbe jis įvardino „mažus kūnelius“ mikrozimais, kas, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „mažas enzimas“. Jis taip pat ištyrė kreidoje esančių mikrozimų ryšį su gyvūninių ir augalinių ląstelių molekulinėmis granulėmis, kartu atlikdamas ir daug kitų geologinių tyrimų. Apie tai jis parašė straipsnį pavadinimu „Įvairios kilmės geologiniai mikrozimai“ (On Geological Microzymas of Various Origins), kuris buvo apibendrintas 1870 m. balandžio 25d. “Comptes Rendus”.

Bešampas įrodė, kad mielėse ir kitų gyvūnų bei daržovių ląstelėse stebėta molekulinė granuliacija yra individuali ir gyvybinga bei gali sukelti fermentaciją – todėl jis ir pavadino tai mikrozimais. Kreidos ir geologinius mikrozimus jis laikė „morfologiškai identiškus“ gyvų būtybių mikrozimams.

Daugybės laboratorinių eksperimentų metu jis visur atrado mikrozimus, visuose organiniuose elementuose, tiek sveikuose audiniuose, tiek sergančiuose (kur taip pat atrado, kad jie yra susiję su įvairiomis bakterijomis). Anot Bešampo, mikrozimai yra gyvos augalų ir gyvūnų liekanos, kurios kažkada buvo ląstelės sudedamieji elementai ir, kad iš tikrųjų jie buvo visų gyvų būtybių pirminiai anatominiai elementai. Jis parodė, kad organui mirus, jo ląstelės išnyksta, tačiau mikrozimai išlieka ir yra amžini.

Bešampas įvardino mikrozimus kaip ląstelių gamintojus ir naikintojus. Tai yra naikinantis aspektas arba „visų organizmų pabaiga“, kas labai aktualu kalbant apie ligas. Bešampas visada rasdavo mikrozimus, likusius po organizmo mirties ir visiško suirimo ir padarė išvadą, kad jie yra vieninteliai nelaikini biologiniai elementai. Ir dar daugiau, jie atlieka gyvybinę skilimo funkciją (arba yra pirmtakai būtybių – bakterijų, mielių ir grybelių).

Iš Antuano Bešampo 1994 m. išverstos ir pakartotinai išleistos knygos – Trečiasis kraujo elementas (The blood and its third element): „Visos natūralios organinės medžiagos (kadaise gyvenę organizmai) yra absoliučiai apsaugoti nuo atmosferos mikrobų, nuolat ir savaime keičiasi bei fermentuoja, nes jie neišvengiamai ir iš prigimties turi savyje medžiagų, kurios keičiasi, virškina ir ištirpina“.

Šie „mikrozimai“ vėliau buvo apibūdinti pleomorfiniais terminais ir pervadinti tokių mokslininkų kaip Giunteris Enderleinas (Gunther Enderlain), Ernstas Almkvistas (Ernst Almquist), Albertas Kalmetas (Albert Calmette), Rojalis Raifas (Royal Raymond Rife), Lida Matman (Lyda Mattman), Hortas (E.C. Hort), Feliksas Lonis (Felix Lohnis) ir kt.

Bešampas sugebėjo parodyti, kad visose gyvūnų ir augalų ląstelėse yra šios mažos dalelės, kurios ir toliau gyvena po organizmo mirties ir, iš kurių gali išsivystyti mikroorganizmai.

Savo knygoje „Mikrozimai“ Bešampas padėjo pamatą, iš kurio galėjo išsirutulioti pleomorfizmo samprata.

PLEOMORFIZMAS PRIEŠ MONOFORMIZMĄ

Bešampas teigė, kad mikrozimai įprastai pavirsta į tokias formas, kurios paprastai vadinamos bakterijomis ir bakterijos gali grįžti ar pereiti atgal į mikrozimų būseną. Tai padėjo vystytis pleomorfizmo principui, nes tai yra pagrindas norint suprasti „infekcinių“ ir degeneracinių ligų simptomus organizme. Šis pleomorfinės biologijos mokslas tiesiogiai prieštaravo monomorfinei teorijai, kurią palaikė Pasteras. Eilinį kartą, Bešampas su Pasteru sukryžiavo kardais.

Diskusija suskaidė mikrobiologus į dvi priešingas mokyklas: monomorfizmo ir pleomorfizmo. Monomorfizmas ilgainiui tapo priimtina moksline paradigma, tačiau, kaip matysime, ir toliau pasirodo pranešimai rodantys, kad bakterijos pasižymi dideliais morfologiniais pokyčiais bei patiria sudėtingą gyvenimo ciklą. Didžioji šio morfologinio pokyčio dalis yra priskiriama aplinkos ar „teritorijos“ pokyčiams. Šiandieninių mikrobiologų dauguma yra apmokyti pagal monomorfinę doktriną. Jie sutinka, kad, be nedidelių svyravimų, kiekviena bakterinė ląstelė yra gaunama iš egzistavusios anksčiau, praktiškai tokio pat dydžio ir formos ląstelės. Cocci bakterija dauginasi į Cocci ir lazdelės perauga į lazdeles. Monomorfinis požiūris yra toks, kad dvejetainio dalijimosi metu dauguma bakterijų dalijasi skersai, kad gautų dvi naujas ląsteles, kurios galiausiai pasiekia tokį patį dydį bei morfologiją kaip ir pradinės. Lygiai taip pat, viena spora sudygsta, kad susidarytų vegetatyvinė ląstelė, iš esmės tokia pati kaip ir ląstelė, iš kurios atsirado sporos. Kai kurioms vadinamosioms aukštesnės rūšies bakterijoms yra taikomos šios taisyklės išimtys, tačiau į daugumą pleomorfinių stebėjimų nėra atsižvelgiama ir jie laikomi diagnostiškai nereikšmingais artifaktais ar atliekomis.

Pirmieji pleomorfistai ypatingai garsiai reiškėsi 1800-ųjų pabaigoje ir per pirmuosius tris XX-ojo amžiaus dešimtmečius. Pagrindinis pleomorfizmo principas yra tas, kad net ir įprastos bakterijos išgyvena sudėtingus ciklus, dažnai įskaitant patogeninį, filtruojamą ar „paslėptą fazę”. Kai kurie manė, kad bakterijos yra pradiniai (užuomazginiai) grybelio gyvenimo ciklo komponentai.

Pagrindiniai pleomorfizmo šalininkai atvėrė duris mikrobiologijai ir medicinai. Net toks žinomas mokslininkas kaip Ferdinandas Konas (Ferdinand Cohn) paskelbė įrodymus, pagrindžiančius pleomorfizmą. Panašiai ir žymusis amerikiečių bakteriologas Teobaldas Smitas (Theobald Smith) izoliavo bakteriją, kuri akivaizdžiai pasirodė esanti trijų formų: bacilos, kokso (coccus) su endospora ar atrospora ir visų trijų konglomeracija. Išsamus pleomorfizmo atvejis yra pateiktas Felikso Lonio (Felix Lohnis) 1922 m. monografijoje pavadinimu „Bakterijų gyvenimo ciklo tyrimai“ (Studies upon the Life Cycle of Bacteria).

Straipsnyje apie morfologiją, prieš pat 1928-uosius metus išspausdintoje monografijoje pavadinimu “Naujesnės žinios apie bakteriologiją ir imunologiją“ (The Newer Knowledge of Bacteriology and Immunology), Klarkas teigė: „mane įtikina, kad bakterijos, net ir eubakteriolės (EUBACTERIALES), kartais dauginasi ne nuolatiniu dalijimosi būdu.“ Jis cituoja Horto darbą, kuris parodė, kad, esant nepalankioms sąlygoms, gaubtinės žarnos vidurių šiltinės bakterijos dauginasi pumpurais, gamindamos dideles nenormalių formų ir Y formų bakterijas bei stipriai nudažo granules, kurios gali būti filtruojamos.

Nuo 1920 m. iki šių dienų biologijos vadovėliuose panaikino visas nuorodas į pleomorfizmą. Tačiau, 1960 m., darbas su L formos bakterijomis pagrindė kai kuriuos ankstesnių pleomorfistų teiginius. Pavyzdžiui, Hinebergeris-Noblis (Hieneberger-Noble) užsiminė, kad L formos bakterijos tarpusavy siejasi su Felikso Lonio (Felix Lohnis) stebėta simplazma. Bakterijų susijungimo (konjugacija) – idėja, kuri buvo išjuokta daugelio monomorfistų, dabar buvo vertinama rimtai. Anksčiau iš Lonio buvo šaipomasi, kuomet jis teigė, kad jis ir daugybė kitų mokslininkų, įskaitant Pothoftą (Potthoft), pastebėjo susijungimo (konjugacijos) vamzdelius, jungiančius dvi bakterines ląsteles. Neseniai Vudas (Wood) ir Kelis (Kelly) parodė, kad Tiobacilos rūšies morfologija skiriasi atsižvelgiant į aplinkos sąlygas, o Redingas ir Lepas (Lepo) teigė, kad Bradyrhizobium bakterijų ribotą pleomorfizmą sukelia dikarboksilatas.

Dabar pleomorfizmo sąvoką mes suprantame kaip nereguliarių ir skirtingų formų egzistavimą tose pačiose mikroorganizmų rūšyse bei padermėse, būklė, analogiška aukštesnių organizmų pleomorfizmui. Pleomorfizmas yra plačiai paplitęs tam tikrose bakterijų grupėse, o kartu ir mielėse, riketsijose bei mikoplazmose, kas labai apsunkina jų nustatymą ir tyrimą.

Yra iškelta hipotezė, kad šios pleomorfinės formos iš tikrųjų nenudažo artifaktų ar ląstelių liekanų, o greičiau atspindi įvairius stresą patiriančių bakterijų gyvenimo ciklo etapus: neturinčių ląstelių sienelių/turinčios ląstelių sienelių itrūkimą (dažnai vadinamos L formomis), kurios yra sunkiai auginamos arba kurių neįmanoma auginti. Svarbi tezės (disertacijos) dalis yra ta, kad mažos, gausios elektronų, nevezikuliuotos L formos bakterijos yra pagrindinis bakterijų gajumo elementas. Priklausomai nuo gaunamo stimulo, šios sudėtingos formos gali būti laikomos nediferencijuotomis ląstelėmis, turinčiomis galimybę vystytis keliais skirtingais būdais. Taigi, šios pakitusios formos, susidariusios in vivo (gyvuose organizmuose), gyvuoja ląstelinėje ir/ar tarpląstelinėje terpėje; galbūt tam, kad sukurtų tam tikrus imuniteto apsaugotus parazitinius ryšius, atsispirti/išgyventi fagocitinius veiksmus ir, dėl ilgo audinių gajumo, sukuria subtilius patologinius pokyčius šeimininkui. Tai gali virsti lėtinių uždegiminių ligų priežastimi, kuomet stresą patiriančių bakterijų padaugėja ir jų išskiriamos atliekos užgožia įprastas šeimininko biologines funkcijas.

LĄSTELIŲ APLINKOS (terrain) FAKTAS PRIEŠ MIKROBŲ TEORIJĄ

Kol Pasteras reklamavo savo „monomorfinių“ mikrobų teoriją, Bešampas analizavo savo tyrimus apie tai, kad galimybė organizmui išvystyti ligą ar išsigydyti priklauso nuo jo bendros būklės ir vidinės aplinkos. Pasteras teigė, kad ligos atsiranda iš išorės, o Bešampas tyrimais įrodė, kad ligos kyla iš organizmo vidaus. Pasteras propagavo idėją, kad pagrindinė ligų priežastis yra mikroorganizmai. Tuo tarpu, Bešampas pastebėjo, kad ligas sukelia šeimininko kūno būklės pablogėjimas.

Pleomorfiniai organizmai sukelia disbalansą, sutrikusią ląstelių medžiagų apykaitą, o teršalai, išskiriami bakterijų perdirbant toksinus ar mirusius audinius, sukelia ligą. Bešampas teigė, kad susirgusi, užrugštėjusi, mažai deguonies turinti ląstelių aplinka būna sukūriama susilpnėjusios fiziologinės būklės. Taigi, mūsų kūnai yra tarsi mini ekosistemos ar biologinės teritorijos, kur mityba, toksiškumo lygis ir pH (arba šarmų/rūgščių pusiausvyra) bei kiti įtakojantys veiksniai atlieka labai svarbų vaidmenį.

Bešampo ir Pastero laikais, 1800-aisiais, nelabai kas žinojo ligų priežasčių, todėl buvo daugybė spekuliacijų ir atliekamų eksperimentų, siekiant jas suprasti ir sugebėti gydyti. Daugumos žmonių gyvenimo trukmė buvo trumpesnė nei 50 m., o pagrindinė sergamumo ir mirštamumo priežastis buvo infekcijos. Taigi, jei iki 1900-ųjų būtų buvę įmanoma suprasti, kas sukelia “infekcijas”, būtų buvę įmanoma suprasti ir daugumą ligų.

Šiuolaikinė biochemija ir molekuliniai metodai smarkiai prisidėjo prie mūsų supratimo apie ligas. Atsižvelgiant į kai kurių rūšių specifiškumą, neįmanoma užkrėsti gyvūną, kad įrodyti priežastinį ryšį. Trečiosios kartos DNR sekos sudarymas leido per kelias valandas pilnai atkurti bakterijos genomą ir dabar tai tapo standartine procedūra. Informacija surinkta iš dešimčių tūkstančių bakterijų genomų labai smarkiai įtakojo mūsų požiūrį apie bakterijų pasaulį. Mes žinome, kad genetinė įvairovė bakterijų pasaulyje yra kur kas didesnė, nei tikėtasi ir, kad net tarp vienos rūšies organizmų gali būti dideli genetiniai skirtumai. Taipogi, vis dažniau yra pranešama apie pleomorfinių bakterijų stebėjimus. Akivaizdu, kad kraujyje esančios pleomorfinės bakterijos yra gerai organizuotos struktūros, o ne atsitiktinės baltymų liekanos, atsiradusios dėl kraujo ląstelių elementų degradacijos.

Skirtingai nuo Pastero, kuris, kad užkirsti kelią ligoms, įpiršo mintį apie baisius mikrobus žudikus, Bešampas suprato organizmo aplinkos svarbą ir pusiausvyrą, kurią sukuriame maisto ir minčių pagalba, ir, kuri tampa palanki/nepalanki terpė vystytis ligai.

Viena giliausių varginančio ir kruopštaus Bešampo tyrimo išvadų yra ta, kad visų organizmų ląstelėse bei skysčiuose yra savarankiškai gyvenantys mikroanatominiai elementai. Šie elementai, kuriuos jis vadino mikrozimais, yra aukščiau ląstelių bei genetikos lygio ir yra visų biologinių organizmų pagrindas.

Bešampas teigė, kad mikrozimai virsta bakterijomis šeimininkui mirus. Kad jie yra visų organizmų pradžia ir pabaiga. Kad jie yra ląstelių kūrėjai ir naikintojai.

Nors daugelis šių stebėjimų buvo atlikti dar prieš atsirandant modernioms molekulinėms biologijos analizėms, naujausi tyrimai tik dar labiau patvirtino, kad žmogaus kraujyje egzistuoja pleomorfinės bakterijos.

Bešampo moksliniai tyrimai mums pasėjo suvokimą apie pleomorfizmą ir tinkamai įvertinti ląstelių teritorijos (aplinkos) svarbą bei tai, kaip tai leidžia nustatyti ar ligos tik pasireiškia, ar tampa lėtinėmis. Bešampo palikimas paskatins naujus pleomorfinių mikrobų atradimus ir, galiausiai, Antuanas Bešampas taps įprastu, gerai žinomu vardu, tokiu koks nevertai yra Luisas Pasteras.

Originalų straipsnį rasite nuspaudę šią nuorodą:
https://www.brmi.online/antoine-bechamp?fbclid=IwAR2lDQV0SRb7nFWDc3p_Gp8_aJ5HzRBcRhcqmZNXdrOgr4A_9X6cGEmW9rc

Iš anglų kalbos vertė Kristina Rudienė

---

Naudoti šaltiniai:

• Almquist, E. Variation and life cycles of pathogenic bacteria. J Infect. Dis. 31:483-293, 1922.

• Béchamp, A. (1854) De l’action des protosels de fer sur la nitronaphtaline et la nitrobenzine. Nouvelle méthode de formation des bases organiques artificielles de zinin. Ann. Chim. (3rd series) 42, 186–196. 

• Béchamp, A. (1858) De l’influence que l’eau pure, ou chargée de divers sels, exerce, à froid, sur le sucre de canne. Ann. Chim. (3rd series) 54, 28-42.

• Béchamp, A. (1864) Sur la fermentation alcoolique. Compt. Rend. 58, 601–605.

• Béchamp, A. (1866) Du rôle de la craie dans les fermentations butyrique et lactique, et des organismes actuellement vivants qu’elle contient. Compt. Rend. 63, 451–455.

• Béchamp, A. and Estor, A. (1868) De l’origine et du développement des bactéries. Compt. Rend. 66, 859–863.

• Béchamp, A. (1870) Sur les microzymas géologiques de diverses origines. Compt. Rend. 70, 914–918.

• Béchamp, A. (1872) Seconde observation sur quelques communications récentes de M. Pasteur, notamment sur la théorie de la fermentation alcoolique. Compt. Rend. 75, 1519–1523. 

• Béchamp, A (1912) The Blood and Its Third Anatomical Element. In: Montague R Leverson & translator (Eds.), John Ouseley Limited, London, UK.

• Bergstrand H. On the nature of bacteria. J Infect. Dis. 27:1-22, 1920.

• Bird, C. The Persecution and Trial of Gaston Naessens: The True Story of the Efforts to Suppress an Alternative Treatment for Cancer, AIDS, and Other Immunologically Based Diseases. (H. J. Kramer, 1991).

• Clarke P. F. Morphological changes during the growth of bacteria. In the Newer Knowledge of Bacteria, edited by E. O. Jordan and I.S. Falk Chicago: Univ. of Chicago Press. 1928.39-45.

• Domingue, G. J. (2010). Demystifying pleomorphic forms in persistence and expression of disease: Are they bacteria, and is peptidoglycan the solution?. Discovery medicine.

• Enderlein, G. Bacteria Cyclogeny. (Verlag Walter de Gruyter, 1925).

• Feller, J. (1951) Béchamp. In Dictionaire de Biographie Française (Vol. 5), pp. 1236–1237, Libraire Letouzey et Ané. 

• Guédon, J-C. (1980) Béchamp, Pierre Jacques Antoine. In Dictionary of Scientific Biography (Vol. 15) (Gillispie, C.C., ed.), pp. 11–12, Charles Scribner’s Sons.

• Henrici, A. T. Morphologic Variation and the Rate of Growth of Bacteria. London: Balliere Tyndall and Cox, 1928.

• Hieneinberger-Nobel, E. Filterable forms of bacteria. Bact. Rev. 15:77-103, 1951.

• Hort E. C. The life history of bacteria. Brit. Med. J 1:571-575, 1917.

• Hort E. C. The reproduction of aerobic bacteria. J Hyg. 18:369-408, 1920.

• Kalokerinos A, Dettman G (1977) Second Thoughts About Disease/ A Controversy and Bechamp Revisited. Biological Research Institute, Warburton, Australia 4(1).

• Lohnis, F. Studies upon the life cycles of bacteria. Mem. Nat. Acad. Sci. 16: 1-246. 1921.

• Mattman L. The role of pleomorphic organisms in disease. In Controversial Aspects of Aids, edited by J. Mattingly New York: Hunter College, 1986.

• Melon R.R. The life cycle changes of the so-called C. hodgkini and their relation to the mutation changes in the species. J. Med. Res. 52:61-76, 1920.

• Nonclercq, M. (1979) Antoine Béchamp, père de la biologie (1816–1908). In Die Vorträge des Internationalen Pharmaziehistorischen Kongresses Innsbruck 1977 (Ganzinger, K., ed.), pp. 51–60, Wissenschaftliche Verlagsgesellschaft Mbh, Stuttgart, Germany.

• Novak M. V. Henrici A. T. Pleomorphic organism showing relationships between staphylococci and actinomycetes. J Infect Dis 1933; 52: 252–267.

• Pease, P. E. Tolerated infection with the sub-bacterial phase of Listeria. Nature 215, 936–938 (1967).

• Pease, P. E., Bartlett, R. & Farr, M. Incorporation of 14C-thymidine by cultures of erythrocytes from rheumatoid arthritis patients and normal subjects, suggesting the presence of an L-form. Experientia 37, 513–515 (1981).

• Pease, P. E. The widespread bacterial endoparasitism in man and its possible role in malignant and autoimmune disease. Endocytobiol July 4–8, 457–460 (1989).

• Reding H.K., and Lepo J.E. Physiological characteristics of dicarboxylate induced pleomorphic forms of Bradyrhizobium japonicuni. Appl. Environ. Microbiol. 55:660-671, 1989.

• Smith T. A pleomorphic bacillus from pneumonic lungs of calves simulating actinomycoses. J Exper. Med. 28:333-334, 1919.

• Tedeschi, G. G., Amici, D. & Paparelli, M. Incorporation of nucleosides and amino-acids in human erythrocyte suspensions: possible relation with a diffuse infection of mycoplasms or bacteria in the L form. Nature 222, 1285–1286 (1969).

• Tedeschi, G. G., Amici, D. & Paparelli, M. The uptake of radioactivity of thymidine, uridine, formate, glycine and lysine into cultures of blood of normal human subjects. Relationships with mycoplasma infection. Haematologia (Budap) 4, 27–47 (1970).

• Tedeschi, G. G. & Amici, D. Mycoplasma-like microorganisms probably related to L forms of bacteria in the blood of healthy persons. Cultural, morphological and histochemical data. Ann Sclavo 14, 430–442 (1972).

• Thornton H.G. The life cycles of bacteria. In A system of Bacteriology in Relation to Medicine. London: HMSO, 1930.170-178.

• Villequez, E. Le parasitisme latent des cellules du sang chez l’homme, en particulier dans le sang des cancéreux. (Librairie Maloine, 1955).

• Villequez, E. Le parasitisme latent du sang, phénomène biologique général. Gaz Méd France 12, 535–541 (1965).

• Wade W. and Manalang C. Fungous development forms of Bacillus influenzae. J Exper. Med. 31:95-103, 1920.

• Wood A. P., and Kelly, D. P. Re-classification of Thiobacillus thyasiris as Thibacillus thyasirae comb., nov., an organism exhibiting pleomorphism in response to environmental conditions. Arch. Microbial. 159:45-47, 1993.

---