Vitaminas B12: bakterijų produktas

Paruošta pagal Dr. Gina Shaw

Vitaminas B12 nėra nauja tema daugeliui veganų, vegetarų ar žaliavalgių. Vitaminų ir papildų gamintojai pasistengė, kad vietinėse vaistinėse nestigtų pirkėjų, nerimaujančių dėl galimo vitaminų trūkumo. Bet ar tai gerai? Šiame straipsnyje bus aptarta daug probemų, pasistengsiu į vieną surinkti informaciją iš daugybės skirtingų ir patikimų (finansiškai neįtakotų) šaltinių.

Vitamino B12 trūkumas yra rimtas sutrikimas, o simptomai, kai tampa pastebimi, gali būti itin rimti, bet tai niekada nėra tik B12 trūkumas, nes vitaminų ir mineralų trūkumas niekada neišsivysto atskirai. Išsekimas, išbalimas, anoreksija, protiniai sutrikimai, kliedesiai, paranoja, svorio sumažėjimas, kvėpavimo sutrikimai ir t.t. – yra tik keletas požymių, nurodančių minėtojo vitamino trūkumą. Mano nuomone (Mialginis encefalomielitas) ME dažnai yra būtent šio trūkumo išprovokuotas sutrikimas. Jei įtariate sau vitamino B12 trūkumą, išmintinga būtų ieškoti patyrusio sveikatos specialisto (sveikesnės gyvensenos specialisto) pagalbos ir patarimų. Aš labai rekomenduoju jums kuo greičiau ko nors imtis situacijai pataisyti, nes, palikus negydomą, šis trūkumas gali baigtis mirtimi.

Jungtinių karalysčių oficialios vitamino B12 rekomenduojamas kiekis pastaraisiais metais sumažėjo, ankstesnis jo poreikis buvo pervertintas.  Maža to, Sveikatos Departamentas pastebi, jog kai kuriems žmonėms jo reikia mažiau, nei vidutiniškai. Viso gyvenimo vitamino B12 norma yra maždaug 40 miligramų raudonų kristalėlių, tai atitinka vos septintadalį aspirino tabletės. Vartoti dideles vitamino dozes per burną yra beprasmiška, nes 3 mikrogramai pasisavinami vienu metu.

Vitaminą B12 išskiria tulžis, be to, jis efektyviai reabsorbuojamas. Tai vadinama enterohepatine cirkuliacija. Tulžies išskiriamo B12 kiekis svyruoja nuo 1 iki 10 ug (mikrogramų) per dieną. Žmonės, kurių mityboje vitamino B12 kiekis nėra didelis (veganai ir kai kurie vegetarai), gali gauti daugiau B12 iš reabsorbcijos nei iš maisto šaltinių. Reabsorbcija viena iš priežasčių, kodėl tam, kad šio vitamino trūkumas taptų matomas, kartais prireikia net dvidešimties metų. Tarkime, jog vitamino B12 trūkumas išsivysto dėl reabsorbcijos sutrikimo, tuomet, jį pastebėti tampa įmanoma jau po trijų metų. Kadangi vitaminą B12 perdirba sveikame organizme, iš esmės vidinė B12 sintezė galėtų patenkinti mūsų poreikius be jokio papildomo B12 gavimo iš maisto, tačiau jei kobalto mūsų racione trūksta, problema yra ne tiek B12 gaminančios žarnyno mikrobiotos trūkumas, kaip kobalto trūkumas (kuriam vėlgi reikės kitų faktorių efektyviam įsisavinimui).

Tarp daugybės prieštaravimų, susijusių su vitaminu B12, paplitusi nuomonė, kad nors vidinis veiksnys (intrinsic factor) gaminamas skrandyje, o mūsų žarnyne gamina vitaminą B12 bakterijos, vitaminą gamina per žemai žarnyne ir dėlto mūsų organizmas negali jo įsisavinti. Šis manymas vis dar plačiai gyvuoja visuomenėje, nors, Dr. Vetrano teigia, jog prieš dvidešimtmetį atliktas tyrimas tokį požiūrį paneigė, ir tai ne kas kita, kaip pasenusi mokslinė teorija. Netgi 1999 metų Marieb „Žmogaus anatomija ir fiziologija“ leidime patvirtinama, jog vitaminą B12 tikrai įsisaviname per žarnyną.

Daug žmonių mano, jog vitaminas B12 randamas tik gyvūninės kilmės maiste. Tai taip pat netiesa. Joks, nei augalinis, nei gyvulinis maistas natūraliai savyje šio vitamino neturi. Vitaminą B12 gamina bakterijos. Be to tai – vienintelis vitaminas savyje turintis kobalto, (iš čia ir jo pavadinimas – kobalaminas) esančio molekulės struktūros centre. Žmonėms, kaip ir visiems kitiems stuburiniams, šio mikroelemento reikia, vis dėlto įsisavinti jį įmanoma tik vitamino forma.

B12 gaminamas klubinėje žarnoje, tai pagrindinė jo pasisavinimo vieta. Tol, kol žarnyno bakterijos gauna kobalto ir kai kurių kitų mineralų, jos be problemų B12 pagamina. Dar daugiau, Dr. Michael Klaper teigia, jog vitaminas B12 randami ne tik žarnyne bet ir burnos ertmėje. Kad būtų tinkamai pasisavinamas, B12 turi būti surišamas su mukoproteino (gleivių baltymo) enzimu, vadinamu vidiniu veiksniu(Intrinsic Factor), kuris paprastai randamas skrandžio išskyrose. Jei vidinis veiksnys sutrikęs arba jo nėra, B12 gamyba nevyks, nesvarbu, kiek vitamino yra maiste. B12 trūkumą sukelia antibiotikų vartojimas (vaistų pavidalu ar gaunamų iš mėsos bei pieno produktų), alkoholio vartojimas (alkoholis kenkia kepenims, todėl jį geriantiems B12 reikia daugiau), rūkymo, aukštoje temperatūroje ruošiamo maisto bei streso.

Daugelis maisto produktų mitybos analizių buvo atliktos taip seniai, todėl nebuvo atsižvelgta į šių dienų technologines galimybes atliekant mokslines procedūras. Pavyzdžiui, Tesco avietėse dabar gana aiškiai nurodyta, kad 100 g aviečių yra 30 % rekomenduojamos vitamino B12 paros normos. Tai negali būti atskiras augalinio maisto, kuriame yra B12, pavyzdys! Tai tik vienas augalinis maistas iš daugelio, kuriame yra šio vitamino. Pasak Dr. Vetrano, šiandieniniai mitybos šaltiniai egzistuojantys Jungtinėse Valstijose rodo, jog B12 yra visame, vitaminų B kompleksą turinčiame maiste, tiesiog iki šiol nebuvo įmanoma nustatyti jo kiekių. Šių dienų technologijos leido nustatyti jog vitamino B12 yra visuose B vitaminų turtinguose maisto produktuose.

Autorė nesutinka, jog vitamino B12 trūkumas yra labiausiai paplitęs tarp veganų ir vegetarų, tai tik dar viena Big food marketingo strategijų. Tiesą sakant, daugelį šį faktą įrodinėjančių tyrimų reikėtų patikrinti, nes didžioji jų dauguma, nors mėgina, tačiau niekaip neįrodo ryšio tarp augalinės mitybos ir B12 trūkumo. Iš tiesų, priešingai mėsos ir pieno produktų pramonės skleidžiamai propagandai, žinoma, jog mėsą vartojantieji yra kur kas labiau linkę į B12 trūkumą. Beje, šitai žinoma jau nuo 1959-ųjų (1).

Nepaisant visko, tenka pripažinti, jog tiek vegetarai, tiek veganai vis tiek vartoja anibiotikus arba natūralius antibiotikus kaip, pavyzdžiui svogūnus, česnakus, aštrius ridikus ar kitus garstyčių aliejaus turinčius produktus – mirtinus žarnyno mikrobiotai. Bėda tame, kad sykį išnaikinę žarnyno mikrobiotą, mes sunkiai ją atstatysime be tinkamos sveikatos priežiūros ir mitybos. Susitvarkyti žarnyno mikrobiotą kur kas svarbiau, nei pasikliauti vadinamaisiais „papildais“. Žmonės, turintys fizinių problemų, dėl, jų manymu, nepakankamo gaunamo vitamino B12 kiekio, paprasčiausiai tinkamai neįsisavina gaunamo maisto, dėl prasto virškinimo. Sutvarkius žarnyną vitaminas B12 vėl gaminamas ir jį įsisavinama lengvai.

Pagal Marieb „Žmogaus anatomija ir fiziologija“, vitaminas B12 sunaikinamas itin šarmingoje ar rūgštinėje terpėje. Pagal tai galime daryti prielaida, kad mėsoje esantis B12 lengvai sunaikinamas, nes virškinant mėsą skrandyje esanti druskos rūgštis pH labai žema. Tai gali paaiškinti, kodėl mėsos valgytojai taip pat gali turėti B12 trūkumo kaip ir maitinantis augaliniu maistu – nors jų racione yra vitamino B12. Ir dar, mėsoje taip pat yra antibiotikų! Be to, nuolatiniai puvimo žarnyne procesai ir mėsoje natūraliai egzistuojančios puvimo bakterijos naikina žarnyno bakterijas. o natūraliai mėsoje esančios puvimo bakterijos apsunkina organizmą.

Kita medalio pusė ta, kad mažas B12 kiekis serume nebūtinai reiškia B12 trūkumą. Vien todėl, kad kraujyje yra mažas B12 kiekis, nereiškia, kad organizme jo trūksta. Jį gali panaudoti gyvos ląstelės (pvz., centrinė nervų sistema). Bet kokiu atveju, žmogaus, kuris vartoja papildus, kraujyje gali plūduriuoti „vitaminas B12“, tačiau tai nereiškia, kad sintetinė forma žmogaus organizme tinkamai pasisavinama. Tikslesni ir labiau patikimesni testai B12 nepakankamumui nustatyti yra homocisteino lygio ir metyl maloninės rugšties testai (Homocysteine levels, Methyl Malonic Acid test).

Pasak Fred Hutchinson Vėžio Centro profesoriaus Dr. John Potter „Maisto magija” pagrįsta tūkstančiais sudėtingų procesų vykstančių tarp tuzino skirtingų fitocheminių medžiagų, kurių procesus atkartoti tabletėse šiai dienai neįmanoma. Kol 190 patikimų tyrimų įrodo, jog vaisiai ir daržovės atneša naudos, apie papildus sako tik paviršutiniški įrodymai. Vitaminai, mineralai, hormonai ir kt. neveikia atskirai, jie saveikauja tarpusavyje. Tam, kad kiekvieno jų darbas būtų įgyvendintas, jiems tenka veikti kartu. Kai šių sudėtingų medžiagų veikla sutrikdoma, jų bendras efektyvumas sumažėja. Tačiau per daug maistinių medžiagų išeikvoja mūsų gyvybinę energiją, nes žmogaus (arba ne žmogaus) organizmui gali tekti pašalinti maistinių medžiagų perteklių. Jei išsivystė B12 trūkumas, reiškia trūksta ir kitų B grupės vitaminų. Sveikesnė mityba ir gyvenimo sąlygos, bei pasninkas visiškoje ramybėje geriant tik distiliuotą vandenį padeda atstatyti vitamino B12 trūkumą.

Dėl iliuzinių papildų vartojimo privalumų padidėja žmogaus medžiagų apykaita, kad šios kenksmingos medžiagos būtų kuo greičiau pašalintos. Tai stimuliuoja kūną ir sukūria sveikatos pagerėjimo iliuziją. Tiesa ta, kad tarp hormonų sekrecijos, vitaminų, enzimų, mineralų ir t. t. veikia labai delikatus balansas. Apie tai dauguma mokslininkų žino labai mažai. Šios medžiagos neveikia vienos, bet iš tikrųjų reikalingi ir kiti veiksniai, kad jos būtų veiksmingos, pavyzdžiui, būtinosios riebalų rūgštys ir kt. Mes dar labai mažai žinome apie gyvybę ląstelėje. Papildų vartojimas sutrikdo šią trapią pusiausvyrą ir mažina organizmo funkcijų efektyvumą. Sveikata pablogėja proporcingai atsirandančiam disbalansui.

Pasak daktaro Douglaso Grahamo, savo knygoje „Mityba ir sportiniai rezultatai“, rašo, jog papildų vartojimas tai neadekvatus ir netinkamas maistinių medžiagų papildymo būdas, kadangi mokslininkai negali atkurti subtilių gamtos proporcijų. Jis retoriškai klausia, kodėl žinant jog apie 90 procentų maisto medžiagų vis dar nėra atrasta, mes norime pridėti po kelis atskirus, vietoje pilnavertės mitybos. Tarp mitybos specialistų plačiai žinoma, jog dauguma maisto medžiagų veikia simbiotiškai, kartu su mažiausiai dar aštuoniomis kitomis, tai žinant tikėtis, jog pavyks suderinti tinkamus vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius – tikimybė „be galo maža“. Tiksliau jis priduria, kad „niekada nebuvo sėkmingo bandymo išlaikyti gyvūną ar žmogų sveiką ar net gyvą laikantis dietos, kurią sudaro tik maisto papildai“.

Danas Reeteris iš “Bio-Systems Laboratories” Kolorado valstijoje kuria vieną iš išsamiausių pasaulyje kompiuterinių įrenginių dirvožemio biologijos tyrimams. Jis sako, kad atlikus išsamius tyrimus, augalai, auginami ekologiškai tvarkomoje dirvoje, gamina daug daugiau naudingo vitamino B12. Taip pat buvo pranešta, kad vitamino B12 yra laukiniuose vaisiuose ir laukiniame bei naminiame augaliniame maiste.

Straipsnio autorė teigia, kad gyvulinės kilmės produktai nėra tinkamas vitamino B12 šaltinis, kadangi paprastai šis maistas yra termiškai apdorojamas, šis procesas išardo maistinių medžiagų struktūras, todėl vitamino pasisavinimas ir panaudojimas tampa beveik neįmanomas. Tyrimai rodo, jog besilaikantiesiems gyvūninės kilmės produktais pagrįstos mitybos plano, vitamino B12 reikia daugiau, todėl, kad tokia mityba skatina virškinimo atrofiją. Kadangi B12 esantis gyvulinės kilmės maiste yra susietas peptidiniais ryšiais, tam, kad būtų įsisavintas juos reikia enzimatiškai suskaldyti. Nusilpusi virškinamojo trakto rūgštis ir virškinamojo trakto enzimų skysčiai (dėl termiškai apdoroto maisto vartojimo) išprovokuoja nesugebėjimą efektyviai išskirti vitaminą B12 iš išorinio šaltinio. Tiesą sakant, žaliavalgiai gali gauti daugiau vitamino B12 reabsorbuodami jį tulžyje, nei iš išorinio šaltinio. Wolfe teigia, jog natūralių dirvos mikrobų randamų laukiniame augaliniame maiste ir neplautose daržo gėrybėse, dažniausiai pakanka atitikti B12 poreikį. Natūralūs dirvos mikrobai turi padvigubėti ir kolonizuotis mūsų virškinimo trakte nesutrikdyti fermentacijos ar puvimo.

Dar vienas dėmesio vertas dalykas yra faktas, jog dienos B12 vidutinė rekomenduojama paros norma (RPN) yra nustatyta atsižvelgiant į vidutinį, rūkantį žmogų vartojantį termiškai apdorotą maistą ir alkoholį. Pardavimo interesai iš tiesų labai padidino mūsų daugelio maistinių medžiagų poreikius. Šie tyrimai nieko nepasako apie sveiko augaline mityba besimaitinančio asmens reikalavimus. Labai sunku nustatyti tikslius individualius vitaminų ar maistinių medžiagų poreikius. Tačiau bet kurio sintetinio vitamino ar kitos maistinės medžiagos perteklius sukuria nereikalingą naštą mūsų gyvybiškai svarbiai organizmo sričiai. Tokie veiksniai kaip medžiagų apykaitos greitis, stresas ir kt. gali nulemti skirtingus ir dažnai besikeičiančius mūsų poreikius. Dr Viktoras Herbertas mitybos žurnale American Journal of Clinical Nutrition (1998 m., 48 tomas) pranešė, kad vitamino B12 per dieną reikia tik 0,00000035 uncijos (1 mikrogramo). Šių minimalių vitaminų poreikių gali nepakakti, kad paaiškintų sveiko, termiškai neapdoroto maisto augaline mityba besimaitinančių poreikius, pavyzdžiui, kuriems gali prireikti mažiau B12 dėl pagerėjusio skrandžio ir didelio gebėjimo perdirbti vitaminą B12. (Maisto perdiribimas ir/ar gaminimas naikina mikrobus, o labai sterilizuota, virta/kepta augalinė mityba gali neužtikrinti žarnyno pakankamai geros kokybės mikrobiotos). B12 absorbcijos greitis sveikų žmonių yra didesnis nei nesveikų asmenų. Tyrimai, pagrįsti sveikų Indijos vegetarų kaimo gyventojais, parodė, kad nė vienam iš jų nepasireiškė B12 trūkumo simptomai, nepaisant 0,3–0,5 mikrogramo B12 kiekio.

Prasto maisto įsisavinimo priežastis, dažniausiai yra virškinamojo trakto sutrikimai, tai – žinomas faktas jau nuo 1800-ųjų. Šiuo atveju reikalingi gyvenimo būdo pakeitimai, atitinkantys organizmo poreikius. 

Daktaras Gabrielis Cousensas teigia, kad vitamino B12 trūkumą dažniausiai sukelia nepakankamas jo įsisavinimas žarnyne, o ne šio vitamino trūkumas maiste. Annie ir Dr. David Jubb teigia, kad žmonės taip ilgai gyveno sterilioje, antiseptiškoje aplinkoje, kad būtinų simbiozinių organizmų kiekis mūsų mityboje kritiškai sumažėjo. Jie teigia, kad prarydami dirvožemyje gimusius organizmus galite išlaikyti didžiulį jų rezervuarą.

Jei žmogus sveikiau gyvena, maitinasi augaliniu maistu, daugiausiai žaliavalgišką maistą, jei jis  nepersivalgo, tinkamai kombinuoja maisto produktus ir nesekina savo organizmo apskritai, vartoja daugiausiai aukštos kokybės produktus (BIO ir visadalius) ir reguliariai pasninkauja ar tiesiog laikosi protarpinės mitybos, tuomet jam negrėstų B12 trūkumas. Žinoma turint omenyje, jog jo žarnyno mikrobiota nebuvo iki tol sutrikdyta. Vitamino B12 trūkumas dažniausiai yra simptomas didesnės problemos: nusilpusios žarnyno mikrobiotos, prasto pasisavinimo, virškinimo sutrikimų ir t. t., maža to, jis gali būti išprovokuotas saulės trūkumo. Yra daugybė prisidedančiųjų faktorių, turint omenyje, jog, kaip jau minėta, B12 ypač priklauso nuo kalcio, cinko, kobalto, baltymų ir t.t.

Harvey Diamond teigia, kad visa maistinių medžiagų problema taip supainiota dėl prieštaringos informacijos, kad nenuostabu, kad žmonės sumišę, kur gauti pakankamai maistinių medžiagų. Deja, kai kurie žmonės visiškai suklaidinti ir išsigandę, kad jokie sveiko proto samprotavimai net ir pateikiant faktinius duomenis negali išgelbėti jų nuo mėsos, pieno ir naftos chemijos (sintetinių maisto papildų tiekėjų) pramonės. Tiesa ta, kad visų organizmui reikalingų maistinių medžiagų rasite natūraliame maiste (termiškai neapdorotame augaliniame maiste). Motina gamta žino, kaip pasirūpinti savimi. Jei negalite gauti medžiagų iš termiškai neapdorotų vaisių, daržovių, riešutų, sėklų ar daigų, tai mums jos ir nereikalingos. Vien todėl, kad laukinių vaisių ar ekologiškų maisto produktų, vitamino B12 tik nedidelis kiekis, tai nereiškia, kad jo trūksta. Tai reiškia, kad mums reikia tik nedidelio kiekio!

Aš taip pat noriu pabrėžti, jog tai, kad laukiniai vaisiai ar organiškai užaugintas augalinis maistas turi tik nežymų B12 kiekį, dar nereiškia, jog jame jo trūksta. Mums tiesiog jo nereikia daug. Piliulių siūlytojai vis primena, jog dirvožemis yra išsekintas, tačiau, Diamond ir kiti teigia, jog, jei sėklai trūksta reikalingų mikroelementų, ji paprasčiausiai neišaugs (arba išaugs labai silpna – aut. p.). Be to, augalai maisto medžiagų gauna ne vien iš žemės, bet ir saulės šviesos, vandens ir oro. Tiesą sakant, augalai iš dirvožemio pasiima vos 1% mikroelementų.

Jei jums išsivystė B12 trūkumas, turėtų būti daromi tam tikri skubūs pokyčiai mityboje, didelė tikimybė, jog pasninkavimas padėtų. Bet kuriuo atveju, perėjimas prie sveikesnės mitybos, vegetarinės, veganinės ar žaliavalgiškos (optimaliausia sveikatai pastaroji) turėtų vykti stengiantis grįžti kuo arčiau gamtos plano ir nepasiduodant mikrobų fobijai, verčiančiai mus šveisti vaisius ir daržoves. Pirkite organišką, visadalį maistą, valgykite laukinius ir pačių užaugintus augalus ir neplaukite jų pernelyg švariai. Be to, prisiminkite į valgiaraštį įtraukti sėklų ir riešutų bei ankštinių ir grūdinių kultūrų.

Prašau atkreipti dėmesį, jog ilgesnis nei pusantros dienos pasninkavimas be kompetetingo stebėtojo -nerekomenduojamas. Ilgas pasninkavimas turi būti prižiūrimas kompetetingo ir kvalifikuoto natūralaus higienisto.

Dr. Shaw yra mokslų daktarė, besispecializuojanti Natūralioje Higienoje ir Papildančioje Medicinoje, ji nėra medicinos daktarė. Ji konsultuoja apie sveikatą bei mitybą, prižiūri pasninkaujančius, veda natūralios sveikatos kursus, teikia emocinį gydymą ir akies lęšiuko analizes.  

---

Paruošė Gydovas

ŠALTINIAI:

1. ‘Fit for Life’, Diamond, H. and M., 1987        

2. ‘The Life Science Institute Course in Natural Health’ – 1986

3. ‘Nutrition and Athletic Performance’, Dr D. Graham, 1999 

4.   ‘Female Balance’ article 2001 – http://www.living-foods.com 

5.   Human Anatomy and Physiology – Marieb – 1999

6.   Correspondence with Dr Vetrano and family 2001

7.   ‘The Sunfood Diet Success Story’ by David Wolfe

8.    B12 article by the Vegan Society

9.  B12 article by the Vegetarian Society

10. 1990 ‘Solstice Magazine’ article

11. ‘Rethinking B12’ article by Dr V. V. Vetrano