Enzimai Pasninkas Sveikesnis gyvenimas

PASNINKAVIMAS: EFEKTYVIAUSIAS ir GREIČIAUSIAS METODAS DETOKSIKUOTI ORGANIZMĄ

Paruošta pagal Dr. Herbertą Šeltoną

Pagal apibrėžimą pasninkavimas – tai visiškas nevartojimas jokių medžiagų, išskyrus distiliuotą vandenį, visiško poilsio aplinkoje. Pasninkas apibrėžiamas kaip savanoriškas susilaikymas nuo kai kurių arba visų kaloringų maisto produktų ir gėrimų gydomųjų, dvasinių ar politinių priežasčių. Pasninkavimas tai daug daugiau negu tiesiog nevalgymas. Tai kartu mokslas ir menas. Jis įtakoja bendrai gerovei ir įtakoja mūsų gyvenimo psichologinius ir emocinius aspektus.

Pasninkavimas, šis terminas reiškia, kad visiškai nevalgoma tam tikrą laikotarpį. Kitaip tariant, pasninkavimas – tai procesas, kurį mes atliekame visiškoje ramybėje esant tam tikroms ir kontroliuojamoms sąlygoms.

Kaip RELIGINIS terminas jis reiškia, kad atsisakoma kai kurių valgių keletą dienų. Bet tai dalinis atsisakymas, o ne visiškas. Yra du nevalgymo laikotarpiai: pasninkavimo periodas ir paskui seka badavimo periodas.

Svarbu suprasti, kad pasninkavimo stadija trunka lygiai tiek, kiek organizmas gali save palaikyti tais ištekliais, kurie saugomi audiniuose. Badavimas prasideda tada, kai šie rezervai pasibaigia arba sumažėja iki sveikatai pavojingo žemo lygio.

Turime suprasti, jog kaip tik dėl netikslios terminijos nesuprantama pasninkavimo proceso esmė. Pvz, esame girdėję, kaip žmonės kalba apie “vandeninį pasninkavimą”, reiškiantį, jog jie negeria vandens. O iš tiesų pasninkaujama ir geriamas tik vanduo. Panašiai klaidinama vartojant posakį “sulčių pasninkas”.

Terminas “protarpinis valgymas” vartojamas, kai žmogus griežtai riboja, kada valgo.

Žodžio “badavimas” neteisingas vartojimas paplitęs ne tik vartojamoje kalboje, bet net ir moksliniuose straipsniuose.

Badavimas (išsekimas) – iš tikrųjų mirimo procesas. Jūs negalite savęs išsekinti iki geros savijautos. Bet, jeigu jūs pasninkausite, jūs pagerinsite savo fizines ir psichines savybes ir susigražinsite sveikatą. Įmanoma nevalgant išgyventi ilgą laiką. Tuo momentu, kai patyręs stebėtojas (natūralus higienistas), padedantis pasninkauti, supranta, kad antroji fazė (badavimas) nevalgant artima, – pasninkavimas nutraukiamas.

Sergantis arba sužeistas gyvūnas susiranda nuošalią vietą, kur jis apsaugotas ir būna šilumoje, ramybėje ir tyloje, kur jam niekas netrukdo. Ten jis ilsėdamasis pasninkauja. Jis gali netekti galūnės arba sparno, bet jis guli vienumoje ir paprastai pasveiksta be perrišimų ir chirurginių operacijų.

Gyvūnų gyvenime pasninkavimas nepaprastai svarbus gyvenimo veiksnys. Žvėrys pasninkauja ne tik tada, kai serga ar susižeidžia, bet ir žiemos ar vasaros (tropiniame klimate) miego metu.

Kai kurie gyvūnai pasninkauja iki atsivedant palikuonis, dažnai – jų auginimo laikotarpiu. Pavyzdžiui, kai kurie paukščiai pasninkauja perėdami. Kiti gyvūnai pasninkauja tuoj po gimimo. Tam tikra vorų rūšis neėda 6 mėnesius nuo gimimo momento. Kai kurie gyvūnai atsisako ėsti nelaisvėje, o naminiai gyvūliai: šūnys arba katės neėda keletą dienų, kai patenka į naują aplinką.

Pasninkavimo, kaip gyvybės veiksnio, vaidmens daugiau negali ignoruoti nei tas, kas profesionaliai susijęs su žmonių sveikata, nei tas, kas tiesiog nori pilnavertiškai gyventi – psichiškai, dvasiškai ir fiziškai.

KILOGRAMAI, kurie “IŠGARUOJA”

Svarbiausi uždaviniai: svorio mažinimo problemos, figūros kontrolė, mitybos problemos ir daugelis kitų. Beveik kiekvienas laiko save šių sričių specialistu. Įmantriausios dietos išsikovoja populiarumą keliems mėnesiams ir paskui užleidžia vietą naujoms keistenybėms. Šią savaitę – tik ledai, kitą – vien tik bananai. Paskui – vien tik baltymai: nieko, išskyrus sultingus bifšteksus. Kad tik suliesėti.

Pernelyg didelis svoris sukelia daug sveikatos problemų. Tam yra keletas priežasčių. Pirma, galima nurodyti maisto produktų gausumą, einantį greta su gyvenimo lygio kilimu, o antra vertus, darbo dienos ir darbo savaitės sutrumpinimas, šiuolaikinės judėjimo priemonės ir daugybė įtaisų, padedančių darbe ir nuimančių didžiąją naštos dalį nuo žmonių pečių. Trečia, toksinai kaupiasi riebaliniame sluoksnyje. Kartu paėmus, nuo viso to didėja svoris.

Greičiausias, efektyviausias ir patikrintas bei nepavojingas svorio numetimo būdas tai pasninkavimas, o vienintelis tinkamas būdas normaliam svoriui palaikyti – netinkamos mitybos atsisakymas.

Svorio metimo metodas, laikantis tam tikros mitybos, dėl savo lėtumo keliantis nusivylimą, labai retai būna sėkmingas, nes tai labai ištęstas procesas, reikalaujantis didelės savikontrolės. Nenuostabu, kad po trumpo laiko, per kurį sugebėta numesti keletą kilogramų, viršsvorį tampantis žmogus grįžta prie ankstesnių įpročių, persivalgymo ir įgauna ankstesnius gabaritus. Labai retai sutiksite apkūnų žmogų, kuris laikytųsi dietos, padedančios mažinti svorį ilgą laiką.

Nerekomenduojama pasninkauti savarankiškai, nestebint pasninkavimo ekspertui. Nors pasninkavimas daugumai žmonių visiškai nepavojinga sveikatos gerinimo ir svorio mažinimo priemonė, vis dėlto ji taikoma visam sudėtingam žmogaus organizmui ir turi būti naudojama kontroliuojant kvalifikuotam specialistui (natūraliam higienistui), kuris žino, ko galima laukti ir kokius nerimą keliančius simptomus reikia stebėti pasninkaujant.

Kiek apytikriai svorio gali pasišalinti? Svorio numetimo greitis individualus kiekvienam organizmui, bet vidutiniškai pasninkaujant ilgesnį laikotarpį – apie 1 kg. per dieną. Nejaugi netekti tiek svorio per parą žmogaus sveikatai nepavojinga? Jeigu pasninkaujama asmeniškai kontruoliuojant, visiškoje ramybėje ir geriant tik distiluotą vandenį, tuomet nepavojinga.

Pasninkavimo pranašumai siekiant sumažinti svorį:

  1. Pasninkaujant svoris krenta greičiau ir nepavojingai.
  2. Pasninkauti daug maloniau nei negu ribojanti dieta, – nejaučiate maudžiančio noro užvalgyti.
  3. Svorio metimas gali būti garantuojamas be odos ir audinių apribojimo bei suglebimo reiškinių. Tačiau, daugeliui pagyvenusių žmonių tai ne visada pavyksta.

Kai atskirų žmonių svorio perteklius sumažėja iki žinomos ribos, tuomet išryškėja keletas sveikatos pagerėjimo požymių:

  1. Kvėpavimas pasidaro daug lengvesnis.
  2. Judesiai pasidaro laisvesni.
  3. Sumažėja nuovargio jausmas.
  4. Išnyksta persipildymo ir diskomforto jausmas pilvo ertmėje.
  5. Liaujasi įkyrėję nevirškinimo požymiai.
  6. Nukrinta kraujospūdis ir labai susilpnėja ūžesiai širdyje.
  7. Sumažėja organizmo diskomfortas.

Visi aukščiau paminėti požymiai verti dėmesio, tačiau viso organizmo pagerėjimas jaučiasi daug labiau negu tik svorio sumažėjimo efektas. Ir tai parodo, kad sumažinus maisto kiekį, savaime pagerėja sveikata. Sveikatai pagerinti nepaprastai naudinga atsisakyti rafinuoto cukraus, riebalų ir druskų (angliškai S.O.S).

Koks maksimalus kasdien numetamas svoris nepavojingas pasninkaujant? Kadangi pasninkavimas – tai visiškas susilaikymas nuo maisto, organizmas pats sprendžia, kokiu greičiu jam reikia numesti svorį. Jeigu riebaliniai audiniai švelnūs ir glebūs, paprastai svoris greitai krinta pirmomis pasninkavimo dienomis. Numesti 8 kg. per savaitę daugeliu atveju visiškai nesudėtinga.

Vadovavimo pasninkavimui negalima patikėti mažai išmanančiam arba nepatyrusiam žmogui.

Tiems, kurių medžiagų apykaita labai lėta, svorio kritimo greitis, pradėjus pasninkauti, kartais būna nemaloniai mažas.

Vien augalinės, visaverčio maisto, be cukraus, aliejaus ir druskos mitybos pakanka, kad būtų sukelta intensyvi organizmo gydomoji reakcija. Tik ji nėra tokia energinga ir veiksminga kaip pasninkavimas geriant tik distiliuotą vandenį.

Pageidautina pasninkauti ramioje, taikioje aplinkoje, kur oras grynas, vanduo šviežias ir nesugadintas, o žmonės elgiasi supratingai. Ir būtina, kad pasninkavimą stebėtų patyręs šioje srityje žmogus. Todėl geriausia pasninkauti vieta laikytina speciali įstaiga, kur tokios procedūros atliekamos reguliariai. Pasninkauti ilgiau nei pusantros dienos galima tik stebint patyrusiam specialistui.

Svarbiausia būsena pasninkaujant – sumažinti protinį, sensorinį nervinį ir fizinį aktyvumą, kad pasninkaujantysis sutaupytų energijos atstatymo ir valymo procesams.

Būtina vengti skaitymo, smegenų atrofatoriaus (TV) žiūrėjimo, vaikščiojimo į įvairius užsiėmimus, kurie apkrauna akis.

Jaučiant baimę, turint nervinę anoreksiją, turintys inkstų ar kepenų problemų, kasos vėžys, kacheksija (gr. kachexia < kakos – prastas + hexis – būklė) – med. išsekimas: visiškas organizmo išsekimas), mažakraujystė, porfirija (grupė retų medžiagų apykaitos ligų, susijusių su sutrikusiu raudonojo kraujo pigmento hemo susidarymu), rimtas mitybos nepakankamumas, turint šias būkles jokių būdu negalima pasninkauti.

Pasninkavimas tinka ne kiekvienam žmogui. Ne kiekvienas turi prisitaikymo gebėjimų, kad galėtų ištverti griežtą pasninkavimą. Kai kuriems pacientams prieš pasninkavimą reikia kruopščiai papildyti organizmą. Kitaip tariant, nenorėtumėte kad pacientai pasninkautų, kurie turi išsekimo problemų, nes jų adaptacinės galimybės ištverti pasninkavima labai ribotos. Taigi pacientams, kurie turi išsekimo problemų, prieš pasninkaujant galime kruopščiai maitinti ir papildyti organizmą.

GYVENIMAS be VALGIO

Pasninkavimo esmė tame, kad mūsų organizme sukauptos atsargos (maistinės medžiagos), padėtų mums išsilaikyti ilgai nesimaitinant. Kraujyje, limfoje, kauluose, o ypač kaulų čiulpuose, riebaliniame audinyje, kepenyse ir kitose liaukose ir net kiekvienoje atskiroje mūsų organizmo ląstelėje yra baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralų ir vitaminų atsargų, kurios gali būti naudojamos, kai maisto suvartojame mažai arba maiste, kurį valgome mažai maistinių medžiagų.

Nei gyvūnai, nei žmogus negalėtų ilgai pasninkauti, jeigu neturėtų vidinių maisto rezervų nenumatytiems atvejams. Pasninkaujančiam organizmui žalos nebus tol, kol vidiniai maisto rezervai atitinka veikiančių audinių maisto poreikius. Net liesi individai savo audiniuose sukaupę maisto atsargų, kurios leidžia jiems pasninkauti įvairiausią laikotarpį.

Padedamos proceso (autolizė), kurį atlieka enzimai, šios vidinės atsargos įgauna pavidalą, kurį gali panaudoti gyvi audiniai, į kuriuos jas atneša kraujas ir limfa. Glikogenas (krakmolas), susikaupęs kepenyse, išskaidomas į angliavandenius ir, kai reikia paskirstomas audiniuose. Ilgai pasninkaujant tokios ligos kaip beriberis (avitaminozė), pelagra, rachitas, skorbutas ir kitos “nepakankamumo ligos”, išgydomos, o tai tik įrodo, kad organizmo rezervai tinkamai subalansuoti.

Pasninkavimas išgydo rachitą ir gerina kalcio apykaitą. Anemija sergančių ligonių raudonųjų kraujo kūnelių skaičius didėja pasninkaujant.

Daugybė eksperimentų su gyvūnais parodė, kad nedavalgymas, priešingai nei persivalgymas, prailgina gyvenimą ir gerina sveikatą. Kiti eksperimentai, kuriuose pirmenybė teikiama visiškam pasninkavimui, o ne ribotai mitybai, parodė, kad pasninkavimas ne tik ilgina gyvenimą, bet ir padeda organizmui atsistatyti ir atjaunėti.

Tūkstančių žmonių ir gyvūnų stebėjimai eksperimentuose parodė, kad pasninkaujant kūno audiniai vartojami atvirkščiai proporcingai jų svarbai organizmui. Pavyzdžiui, pirmiausia vartojami riebalai. Maisto medžiagos imamos iš antraeilių audinių tokiems svarbesniems audiniams, kaip smegenys, nervai, širdis ir plaučiai, maitinti.

Visi organizmo audiniai gali būti vidinio maisto šaltinis ir vienaip ar kitaip vartojami reikiamoje jo dalyje. Audiniai naudojami pagal eiliškumą. Priešingai, ne tokių svarbių organų medžiaga vartojama svarbesniems maitinti. Daugelis būtinųjų maistinių medžiagų ir ypatingai mineralai, eikvojami labai greitai.

Svarbu atskirti pasninkavimą nuo badavimo. PASNINKAVIMAS – susilaikymas nuo maisto tuo laiku, kai organizme išlieka pakankamai rezervų visiems svarbiems audiniams išmaitinti. BADAVIMAS – tai susilaikymas nuo maisto po to, kai organizmo atsargos išeikvotos tiek, jog pradedami eikvoti gyvybiškai svarbūs organai ir audiniai. Mes neliekame neįspėti, kai atsargos priena prie badavimo. Alkis grįžta su tokia jėga, jog verčia pasninkaujantį ieškoti maisto, o pasninkaujant trumpesnius laiko tarpus ypatingo poreikio valgyti nejaučiama. Galbūt šis PASNINKAVIMO ir BADAVIMO skirtumo apibrėžimas padės išsklaidyti klaidingą požiūrį, kad badavimas prasideda jau praleidus pirmą valgį.

Priešingai, liaudyje ir net specialistų sluoksniuose paplitusiai nuomonei, svarbūs organizmo audiniai gyvena aktyvų gyvenimą be jokių irimo simptomų nuo pasninkavimo momento. Pasninkaujantis organizmas tikrai netenka svorio, bet tam tikrą laiką tai vyksta atsargų, o ne gyvų audinių sąskaita. Gamtoje aptinkame daygybę pavyzdžių, kai pasninkaujantis organizmas toliau auga, ir auga tiek visas organizmas, tiek atskiri jo organai, prarasti dėl traumų. Bandymai parodė, kad pasninkaujantys jaunikliai toliau auga. Jūrų žvaigždė pasninkaudama ataugina naują skrandį, naujas kojas. Pasninkaujanti salamandra, netekusi uodegos, ataugina naują. Šie faktai nepaneigiamai rodo, kad pasninkavimas anaiptol nepažeidžia konstrukcinių gyvybinių procesų, ir jie vyksta toliau.

Efektyvumas, su kuriuo pasninkaujantis organizmas reguliuoja savo resursų vartojimą, tai vienas iš nuostabiausių gyvybės reiškinių.

Pasninkaujant net mažiausios svarbos organai neišsigimsta iki pat prasidedant badavimo fazei, nors jų medžiaga vartojama svarbesnių organų gyvybingumui palaikyti. Raumenų atrofija po pasninkavimo retai būna didesnė už jų atrofiją po ilgesnio neveiklumo laikotarpio, o raumenų ląstelės neišnyksta. Ląstelės sumažėja, juose esantys riebalai sunaudojami ir patys raumenys išlieka sveiki, o jų stiprumas net padidėja.

Svorio numetimas pasninkaujant priklauso nuo organizmo audinių būklės ir rūšies, fizinio ir psichinio aktyvumo, temperatūros sąlygų. Dėl fizinio aktyvumo, emocinės įtampos, šalčio, audinių silpnumo svoris mažėja labiau. Riebalų eikvojama daugiau negu bet kurio kito audinio.

KELIOS PRIEŽASTYS PASNINKAUTI

Pasninkavimui galime rasti įvairių priežasčių: nuo sveikatos gerinimo ir svorio reguliavimo iki religinių koncepcijų ir apeigų, nors pastaruoju atveju pasninkaujama paprastai labai trumpai, ne ilgiau nei parą.

Numesti svorio – labai viliojantis dalykas, bet ar tai turi būti mūsų vienintelis tikslas?

Jeigu reikia virškinti maistą, tai kraujo turi pritekėti į virškinimo organus, ir mes daromės suglebę, mes net galime užsimanyti pamiegoti. O jeigu mes prisiverčiame dar ir dirbti kokį nors sunkų darbą, tai virškinimas praktiškai sustoja.

Pasninkavimas išsaugo energiją, paprastai naudojamą virškinimo sistemos darbui, ir nukreipia jas kitiems tikslams. Energija sutaupyta vienoje srityje, gali būti panaudota kitoje.

Kita priežastis – garantuoti virškinimo, nervų ir kitų organizmo sistemų fiziologinį poilsį.

Pasninkaujančio žmogaus smegenys ir raumenys, jeigu jis neatsigulė į lovą, neatpalaidavo savo kūno ir nenuramino proto, gali būti labai aktyvūs.

Turbūt svarbiausia priežastis – organizmo valymas (detoksikacija). Kas žinoma žmogui, negali susilyginti su pasninkavimu kaip priemone susikaupusiems toksinams intensyviai valytis iš kraujo ir audinių.

Nustojus valgyti maistą, praeina palyginus nedaug laiko, kai šalinimo organai pasidaro aktyvesni, ir prasideda tikrasis fiziologinis valymas.

Pasninkaujant šalinami nusėdę toksinai, valomos visos žmogaus organizmo sistemos. Per kelias dienas iš kraujo ir limfos galima išvalyti nuodingus toksinus, bet pasninkavimas valo giliau, šalinami nuodai susikaupę kituose audiniuose.

Pasninkavimo sukeltas maisto trūkumas priiverčia organizmą sunaikinti (vykstant autolizės procesui) visus nereikalingus audinius, maistinių medžiagų atsargas ir panaudoti jas funkcionuojantiems kūno organams palaikyti. Vykstant šiam procesui nusėdę toksinai išskiriami į kraujotakos sistemą, nugabenami į šalinimo organus, ir jie juos pašalina iš organizmo.

Viskas, ko organizmas negali panaudoti maistui, turi būti pašalinta, vadinasi, šalinimo procesas vyksta nuolat.

Dieną ir naktį, miegant ir nemiegant, nuo gimimo iki pat mirties vyksta toksinų šalinimo iš organizmo procesas niekada nenutrūkdamas. Abu procesus – mitybos ir šalinimo – pagrindę atlieka skirtingi organai, nors tam tikras jų funkcijų derinimas vyksta. Organizmo vidiniai procesai nuolat skirstomi tarp virškinimo ir šalinimo, asimiliacijos (įsisavinimo) ir disimiliacijos (biol. sudėtingų organinių medžiagų skaidymasis į paprastesnes organizme), tačiau kartais vienas procesas būna stipresnis už kitą, Tam tikromis sąlygomis šalinimas organizmui daug svarbesnis, o asimiliacija būna minimali.

Toksinai kaupiasi audiniuose, daugiausia riebaliniuose ir jungiamuosiuose ir, kai tik šie audiniai likviduojami, išsiskiria toksinai.

Kadangi pasninkaujant virškinimui reikia mažiau energijos sąnaudų, organizmas gauna galimybę skirti šią energiją kitiems tikslams, tokiems kaip šalinimas ir surinkimas.

Netgi ilsintis ir nepasninkaujant, šalinimas intensyvėja, antra, sumažinus suvalgomo maisto kiekį, šalinimas suintensyvėja. Paaiškėja, kad bet kaip sumažinus organizmo darbą, galima suaktyvinti šalinimo procesus. Šalinimas gerokai suintensyvėja dar iki tol, kai atsiranda reikalas naudoti susikaupusias atsargas.

Gali atrodyti paradoksiška, bet silpniausias ligonis dažnai didžiausią naudą gauna pasninkaudamas. Silpnumas dažniausiai būna ne dėl maisto trūkumo, o dėl organizmo nuodijimo.

POPULIARUS MITAS

Plačiai skleidžiama: kai silpna, reikia pasistiprinti maistu. Pacientams sakoma, jog jie “labai silpni, kad galėtų pasninkauti”. Net, kai ligonis toliau silpsta, nors jis ir “gausiai valgo sveikiausią maistą”, vis tiek manoma, kad jam ir toliau reikia valgyti norint sustiprinti sveikatą. DIDESNĖS KLAIDOS NEĮMANOMA ĮSIVAIZDUOTI. Jeigu ligonis toks silpnas, jog jis negali pasiversti lovoje dėl didelio skausmo ir temperatūros, reiškia jis neturi energijos ir maistui virškinti. Ir maitinimas neturės jokios įtakos jam pasveikti. Priverstinis maitinimas kritišku momentu taptų tiesiogine jo mirties priežastimi. Ar jis pasveiktų jei pasninkautų? Ne visada. Bet jis turės didesnį šansą pasveikti nevalgydamas.

Sveiki ir ligoniai laukia maisto bent 3 kartus dienoje. Esate pasirengę apsimesti kurčiais, aklais ir nebyliais nepaisydami jokių siunčiamų organizmo signalų. Jeigu nenorite valgyti, vis tiek valgote. Jeigu atsirado pasišlykštėjimas maistu, vistiek valgote. Jeigu pykina – valgote. Jeigu prastai virškina arba netgi virškinimas laikina sustojo, vis tiek valgote. TOKS VISUOMENĖJE SKLANDANTIS MITAS.

Žmogus sugaišęs keturesdiašimt ar net penkiasdešimt metų liguistai būsenai pasiekti iki pasninkavimo pradžios momento, nori sulaukti pagerėjimo po kelių dienų ar savaičių.

AR PASNINKAVIMAS GYDO?

Pasninkavimas ne vaistas. Pasninkavimas – tai fiziologinės ramybės laikotarpis.

Ar įmanoma žmogų išblaivyti jei jis nenustoja vartoti alkoholį? Ar galima sustabdyti vėžio vystymąsį plaučiuose tuo tarpu, kai žmogus ir toliau rūko tabaką? Poilsis garantuoja organizmui galimybę pašalinti atliekas ir toksinus, o tai neįmanoma apsirijimo ir intensyvaus aktyvumo sąlygomis.

Gal jau laikas suprasti paprastą ir esminę tiesą: kai priežastis nepašalinta, organizmas pradeda gydytis. Priežasčių pašalinimas neišgydo, bet leidžia šį darbą organizme užbaigti atstatymo procesams.

Chirurgas gali sujungti ir susiųti žaizdos kraštus, bet ne juos suauginti. Jis gali suglausti sulaužyto kaulo kraštus ir juos užfiksuoti, kad neišsiskirtų. Jis negali padaryti ištisinio kaulo iš dviejų pusių. Kaulus suauginti sugeba tik gyvas organizmas. Žmogus negali nei pakartoti šio proceso, nei pakeisti jo tolygiu.

Gali egzistuoti pasveikimo mokslas, bet ne menas gydyti, nes menas ir gyvybiniai procesai – skirtingi dalykai.

Su sveikimu susiję procesai tai organizmo funkcijos, kaip virškinimas, kvėpavimas, kraujotaka, šalinimas, reprodukcija. Taip vadinamas gydymas gali būti taikomas ar ne, o sveikimas tęsiasi visada.

Pasninkavimas bet kurio sveikimo proceso sudedamoji dalis: dalis atstatymo proceso, vadinamo liga, bent jau daugeliu gyvenimo aplinkybių ir sąlygų. Kai organizmas nepriima maisto ir jo neįsisavina, susilaikymas nuo valgymo, tai sveikatos grąžinimo proceso dalis.

Pasninkavimas suteikia organizmui galimybę savo sveikimo reikalus tvarkyti savo eiga su mažiausiais trukdžiais.

Kai ligoniui leidžiama pasninkauti, tai nereiškia, kad jam paskirtas gydymas, o tiktai suteikiamas organizmui reikalingas poilsis. Autoriai ir lektoriai, kalbantys apie GYDOMĄJĮ PASNINKAVIMĄ, terapinį pasninkavimą, jie tiesiog paplitusios dezinformacijos aukos. Jie netiksliai apibūdina pasninkavimą ir jo reikšmę organizmui.

Poilsis – vienas iš normalių gyvybės poreikių, jis reikalingas jai egzistuoti kaip maistinės medžiagos, oras, šiluma ir saulės šviesa, judėjimas ir švara ir kt.

Pasninkavimas – tai tik būdas sukurti aplinką, kuri suteikia organizmui selektyvų pranašumą mobilizuojant ir šalinant susikaupusius tarpinius medžiagų apykaitos produktus, toksiškus šalutinius produktus, kurie gali būti susiję su organizmo gebėjimo gydytis slopinimu. Taigi jūs tiesiog pašalinate arba suteikiate organizmui galimybę pašalinti kliūtis, trukdančias gijimui, ir jis tai daro greitai.

Ši senovinė pasninkavimo praktika unikali tuo, kad ji suteikia organizmui galimybę greitai mobilizuoti ir pašalinti šiuos susikaupusius tarpinius ir toksinius produktus. Todėl klinikiniai (pasninkavimo centruose, kuriose klientai prižiūrimi natūralių higienistų) pokyčiai pastebimi labai greitai. Tai, kas gali užtrukti savaites ar mėnesius kruopščiai maitinantis, pasninkaujant įvyktsta per kelias dienas ar savaites.

Pastarąjį šimtmetį su gyvūnais ir žmonėmis atlikti tyrimai atskleidė keletą sveikatai naudingų fiziologinių reakcijų į pasninkavimą, įskaitant ketogenezę, hormonų moduliaciją, sumažėjusį oksidacinį stresą ir uždegimą bei padidėjusį atsparumą stresui, lipolizę ir autofagiją.

Pasninkavimas, tinkamai pritaikytas, tinkamai stebimas ir vadovaujamas, gali būti galingas tylusis sąjungininkas organizmo sveikimo procese.

ŠALTINIS :

  1. Knyga Herbert M. Shelton – Fasting can safe your life
  2. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4684131/
  3. https://bmccomplementmedtherapies.biomedcentral.com/articles/10.1186/s12906-018-2136-6

Paruošė Artūras


Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: