Hipertenzija tai vis didesnė ligų priežiūros našta ir pagrindinė mirtingumo priežastis dėl miokardo infarkto, insulto, širdies nepakankamumo ir lėtinių inkstų ligų. Neseniai Amerikos širdies asociacija (AHA) ir Amerikos kardiologų kolegija (ACC) parengė naujus klasifikavimo kriterijus, pagal kuriuos beveik pusė JAV gyventojų priskiriami hipertenzijai. Todėl tikimasi, kad hipertenzijos paplitimas patrigubės tarp vyrų ir padvigubės tarp moterų. Vien JAV dėl hipertenzijos kasmet patiriama 46 mlrd. dolerių išlaidų ligų priežiūrai, ir tikėtina, kad šios išlaidos didės.
Druska tai įprastas natrio chlorido arba stalo druskos pavadinimas. Šiais laikais daug girdime apie būtinybę mažinti druskos vartojimą, kad pagerintume savo sveikatą, ypač siekdami sumažinti hipertenziją (arterinio kraujospūdžio padidėjimą) „jautriems druskai“ žmonėms. Tačiau, kad ir vis daugiau žmonių pradeda pritarti minčiai, jog vartoti druską žalinga, visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, net ir tarp ligų priežiūros specialistų, kad palaikyti žmogaus organizmo sveikatą, druską būtina vartoti kasdien. Šis įsitikinimas ne tik klaidingas, bet ir pavojingas sveikatai. Nors žmogaus organizmui reikia natrio kaip mikroelemento, kurio natūraliai (organinėje formoje) užtektinai randame nesūdytame maiste, tačiau mums visiškai nereikia natrio chlorido.
Maždaug 80% mūsų suvartojamos druskos tai natrio chloridas, kurią gamintojai įdeda į mūsų maistą šiam dar nepasiekus mūsų stalo. Natrio chloridą sudaro du elementai: natris ir chloras. Pardavime apstu sveikatai kenksmingų gaminių, kuriuose randame natrio, pavyzdžiui, natrio fluoracetatas (žiurkių nuodai), natrio hidroksidas (šarmas) ir natrio hipochloritas (baliklis). Laimei, mes neturime įpročio apipurkšti savo maistą šiais chemikalais, kad aprūpintume savo organizmą jam reikalingu natriu. Bet, deja, mes darome išimtį natrio chloridui. Kaip ir kitos kenksmingos medžiagos, natrio chloridas nuodingas mūsų organizmui, tačiau, kadangi jis šimtmečius buvo naudojamas kaip antibiotikas maisto konservavime, mes prie jo vartojimo pripratome.
Natrio chloridas tai joninis junginys, kuris sintetinasi, kai priešingo krūvio natrio ir chlorido atomai arba jonai susijungia per elektrostatinę joninę jungtį. Dar daugiau joninių jungčių susidaro, kai papildomi natrio ir chlorido jonai prisijungia prie natrio chlorido, taip „statydami“ druskos kristalų grotelę. Kai šis natrio chlorido kristalas ištirpsta vandenyje, vandens molekulių pagalba joninės jungtys grotelėje nutrūksta ir išskiria teigiamo krūvio natrio bei neigiamo krūvio chlorido jonus. Šie išsiskyrę jonai išlaiko jų priešingus krūvius ir toliau traukia vienas kitą kaip natrio chlorido cheminės struktūros sudedamosios dalys, tik jau vandeninėje būsenoje (tirpale). Panašiai kaip ir vanduo gali pasikeisti į vandeninę (skystą), kristalizuotą (ledo) arba išgarintą (garo) būsenas, tačiau jis vis tiek išlaiko savo cheminę struktūrą kaip vanduo.
Naujausiais tyrimais nustatyta, kad žarnyno mikrobiota gali jausti Na+ ir prisidėti prie uždegimo ir hipertenzijos.
Organizmui reikia nuolatinio organinio natrio ir chloro jonų papildymo įvairioms biologinėms funkcijoms atlikti, todėl vandeninis natrio chloridas, kuriame randasi abiejų tipų jonai, atrodo tinkamas variantas tą poreikį patenkinti. Tačiau yra problema. Tam tikros vietos organizme ir įvairios biocheminės funkcijos, kurioms reikalingi teigiami natrio jonai, yra atskirtos nuo vietų ir biocheminių funkcijų, kurioms reikalingi neigiami chloro jonai. Pavyzdžiui, vienas iš svarbiausių laisvųjų natrio jonų panaudojimo būdų organizme vyksta nervų sistemoje. Teigiamų natrio ir neigiamų kalio jonų mainai tarp ląstelių membranų sukelia veikimo potencialus, kurie perduoda elektros srovę visoje nervų sistemoje. Negavus pakankamo laisvųjų natrio jonų ir kito joninių elektrolitų kiekio, gaunamo vykstant maisto organinių junginių medžiagų apykaitai, ši biocheminė reakcija negali vykti, o organizmas negali funkcionuoti.
Naujausi įrodymai rodo, kad žarnyno mikrobiota turi įtakos širdies ir kraujagyslių ligų, įskaitant hipertenziją, vystymuisi.
Deja, bet natrio chlorido tirpale natrio jonai traukia chlorido jonus prie savęs ir pastarieji visur keliauja iš paskos. Jei turite puodelį sūraus vandens, negalite išpilti tik vandens dalį su natrio jonais ar dalį tik su chlorido jonais. Įkrauti jonai, skystyje niekada nesikaupia kartu vienoje vietoje, bet palaiko savo elektrinę pusiausvyrą tolygiai pasiskirstydami po visą tirpalą. Taigi, natrio chlorido tirpale esantys teigiami ir neigiami jonai išlieka tarpusavyje susiję tokiomis pačiomis cheminėmis proporcijomis kaip ir kristalizuotoje būsenoje. Natrio chloridas sūriame vandenyje išlaiko skonį kaip ir esantis druskos kristaluose. Tik pramoniniai metodai, tokie kaip elektrolizė, gali neutralizuoti ir pašalinti chlorido jonus iš natrio chlorido tirpalo, kuris gamina chloro dujas elektros srovei tekant per sūrų vandenį (sūrymą).
Daug druskos turinti mityba susijusi su padidėjusia skrandžio vėžio rizika, ji tiesiogiai pažeidžia skrandžio gleivinę ir sukelia epitelio hiperplaziją.
Visas į organizmą patekęs natrio chloridas jau yra vandeninės būsenos arba greitai į tokią paverčiamas organizmo skysčiuose. Tačiau, kaip organizmui išvengti priešingo krūvio chlorido jonų, visur sekančių paskui natrio jonus, kurių reikia organizmui, kaip pavyzdžiui nervų sistemoje? Kaip organizmas gali neutralizuoti ir pašalinti chlorido jonus iš išgerto natrio chlorido tirpalo be galimybės panaudoti pramoninę stiprią elektros srovę, kaip elektrolizė, kurios metu išsiskiria ir nuodingos chloro dujos? Jis negali! Tai vienas iš paaiškinimu kodėl prarytas natrio chloridas yra bevertis organizmui kaip maistinė medžiaga.
Didelis druskos suvartojimas siejamas su nutukimu ir metaboliniu sindromu, su skrandžio vėžiu, hipertenzija ir širdies bei kraujagyslių ligomis, dėl kurių didėja mirtingumas dėl visų priežasčių.
Skirtingai nuo natūralaus maisto, natrio chloridas (DRUSKA) negali organizmui suteikti laisvų natrio jonų ir nesvarbu kiek jų ištirpsta vandenyje, nes tirpale natrio jonai lieka elektrostatiškai prijungti prie chlorido jonų vandeningame stovyje. Natrio chloridas suvartojamas, cirkuliuoja ir pašalinamas kaip natrio chloridas taip niekad ir nepakeitęs savo cheminės struktūros nepaisant to, kiek jis pasikeičia tarp vandeninės ir kristalizuotos būsenų. Tokio tipo inertinė cheminė reakcija niekada nevyksta maistinėje medžiagoje, kuri dalyvauja medžiagų apykaitoje. Įprastai, tai vyksta tik tuomet, kai vartojama ir šalinama nuodinga medžiaga.
Farmakologijoje, vaisto reakcija organizme tiksliau apibūdinama kaip organizmo reakcija į inertinį nuodą, vadinama vaisto farmakodinamika, o medžiagos pasisavinimas ir pašalinimas iš organizmo žinomas kaip vaisto farmakokinetika. Farmakologijos užrašuose aiškiai išvardintos natrio chlorido farmakokinetinės ir farmakodinaminės savybės patvirtinant jo vartojimą kaip vaistą ir, kaip nuodą. Kaip ir visų kitų vaistų, neigiami natrio chlorido vartojimo poveikiai išvardinti medicinos vadovėliuose. Natrio chlorido užlaikymas ir pašalinimas iš organizmo labai apkrauna inkstų ir kitų organų veiklą, pažeidžia audinius ir padidina kraujospūdį, nes organizmas užlaiko vandenį tarpląsteliniame audinyje, kad galėtų praskiesti druską.
Stebėjimo tyrimai, parodantys U formos ryšį tarp mirštamumo ir druskos vartojimo klaidingai interpretuojami ir leidžia manyti, kad labai mažas druskos vartojimas padidina mirtingumą ir taip įrodo, jog vartoti druską sveika. Tačiau, kadangi trūksta atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų, šie asociatyvūs tyrimai neįrodo priežastinio ryšio. Mokslininkams sunku tiksliai nustatyti mirštamumo padidėjimą dėl mažo druskos vartojimo, nes tam yra trikdančių veiksnių, tokių kaip, prasta pacientų mityba, turinčių širdies nepakankamumą bei sergančių kitomis chroniškomis ligomis, kai trūksta maistinių medžiagų.
Manoma, kad didelis druskos kiekis dėl hipertenzijos skatina kognityvinių funkcijų silpnėjimą, tačiau per didelis druskos kiekis gali turėti įtakos smegenų funkcijai, nesukeldamas žymaus kraujospūdžio padidėjimo. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad daug druskos turinti mityba (high salt diet – HSD) sumažina smegenų kraujotaką ramybės būsenoje ir sukelia demenciją pelėms. Be to, nustatyta, kad su HSD susijusiems pažinimo funkcijų sutrikimams įtakos turi padidėjęs Th17 ląstelių, kurios gamina interleukiną-17 (IL-17), sukeliantį prouždegiminį poveikį, pažeidžiantį sinapsinį plastiškumą ir didinantį oksidacinį stresą, kiekis žarnyne. Tai rodo sudėtingą didelės druskos poveikį pažinimui.
Lėtinis širdies nepakankamumas dažnai atsiranda dėl to, kad kairysis širdies skilvelis susilpnėja dėl nuolatinio priešinimosi aukštam kraujo spaudimui arterijose, kurį įtakoja padidėjęs kraujo plazmos tūris, atsirandantis dėl perteklinio skysčių užlaikymo, kurį sukelia natrio (DRUSKOS) suvartojimas. Tikėtina, kad jaunesnių, druską vartojančių žmonių arterijų elastingumas jiems padeda išvengti padidėjusio kraujospūdžio, nes jų arterijos išsiplečia, taip kompensuodamos papildomą kraujo plazmos tūrį. Tačiau, su amžiumi arterijoms prarandant elastingumą, dėl druskos vartojimo padidėjęs kraujo plazmos tūris padidina kraujo spaudimą.
Remiantis INTERSALT tyrimu, Brazilijos Janomami (Yanomami) gentis visiškai nevartoja druskos ir jų vidutinis kraujo spaudimas laikosi tik 95/61 mmHg, kuris su amžiumi nekyla. Priešingai Kinijoje, kur pagrindinė mirties priežastis dėl insulto, greičiausiai susijęs su dideliu gyventojų suvartojamu druskos kiekiu.
Natrio chloridas, kuris naudojamas tirpdyti ledui mūsų keliuose, dirgina ir žaloja jautrius žmogaus audinius, kas pastebėta druskai patekus į akis ar žaizdą. Tai paaiškina, kodėl organizmas bando apsaugoti audinius nuo žalos skiedžiant druską su vandeniu. Vandens užlaikymas tokiose periferinėse kūno vietose kaip kulkšnys pasireiškia kaip edema (pabrinkimas), o susikaupę skysčiai pilve skatina ascitą. Vartojant dar vieną vaistą, diuretiką (šlapimą varantis), kuris slopina vandens užlaikymą dėl druskos vartojimo ir nekreipiant dėmesio į pagrindinę problemos priežastį, taip sutrukdoma organizmo gynybiniam mechanizmui skiesti druską ir taip sukeliama grėsmė atsirasti kitiems nepageidaujamiems vaisto šalutiniams poveikiams, kaip pvz., dehidratacijai.
Tyrimai rodo, kad kuo daugiau suvartojama druskos, tuo labiau organizmui reikia kalio (kadangi šie elementai yra antagonistai), kurio gausu vaisiuose ir daržovėse. Mityba, kurios metu natrio vartojama daugiau negu kalio, padidina ligų ir mirtingumo galimybę, lyginant su mityba, kurios metu kalio vartojama daugiau negu natrio. Iš dalies, tai galėtų paaiškinti specialių organizmo baltymų, vadinamų natrio kalio chlorais (Na-K-Cl), pernešėjų veiklą, kurie padeda ląstelėms pašalinti natrio chloridą. Gali būti, kad kuo daugiau Na-K-Cl pernešėjai gauna kalio, tuo daugiau įmanoma pašalinti natrio chlorido. Tai paaiškintų, kodėl su druska susijęs vandens užlaikymas taip kruopščiai pašalinamas vartojant vaisius ir daržoves be jokios druskos, kuriuose yra daug kalio. Įmanoma, kad natrio chloridas organizme paprastai susidaro natūraliai kaip atliekų produktas po medžiagų apykaitos reakcijų, kuriose dalyvauja laisvi natrio ir chlorido jonai, o tai gali paaiškinti, kodėl organizmas sugeba pašalinti tik ribotą natrio chlorido kiekį. Tačiau tai neįrodo, kad natrio chloridas (DRUSKA) būtina maistinė medžiaga.
Vandens užlaikymas arba edema, atsirandanti ragenoje, stiklakūnyje ir kitose akies sudedamosiose dalyse dėl druskos vartojimo, greičiausiai prisideda prie trumparegystės, nes iškraipyta akies forma sukelia šviesos lūžio (refrakcijos) klaidas. Jei akis nesugeba išsiplėsti, kad sutalpintų skysčio perteklių, tuomet akyje atsiranda žalingas spaudimas, kaip kad esant glaukomai. Pacientai, besilaikantys „Kempfer“ rekomenduojamos ryžių be druskos mitybos, pagerino regėjimą.
Žemiau pateiktų NHANES duomenų palyginimas rodo, kad nuo 1971-1972 metų iki 1999-2004 metų trumparegystės atvejų tarp JAV moterų padaugėjo nuo 27.1% iki 45.8% (18.7% padidėjimas), o tarp JAV vyrų padaugėjo nuo 22.8% iki 37.4% (14.6% padidėjimas). Per tą patį laikotarpį druskos suvartojimas išaugo nuo maždaug 1800 mg iki 2900 mg per parą moterims (61% padidėjimas) ir nuo 2800 mg iki 4200 mg per parą vyrams (50% padidėjimas). Mano žiniomis, tai yra pirmas pasiūlytas galimo ryšio tarp trumparegystės paplitimo ir druskos kiekio suvartojimo remiantis epidemiologiniu tyrimu. Azijos šalyse, tokiose kaip Kinija ir Japonija, druskos suvartojama daugiausia ir, tuo pačiu, ten labiausiai paplitusi trumparegystė.
Tarp sveikatos priežiūros specialistų įprasta manyti, kad vaikai, kenčiantys dėl cistinės fibrozės, turi genetinį sutrikimą, kurį reikia slopinti kasdien jiems duodant dideles natrio chlorido (druskos) dozes, kad kompensuoti vaikų iškosėjamą didelį druskos kiekį, esantį jų plaučių gleivėse. Šie specialistai net nepagalvoja, kad slopinimas natrio chloridu gali būti baisesnis už pačią ligą. Pavyzdžiui, natrio chloridas nuodija organizmą ir veikia kaip epigenetinis faktorius, kuris stimuliuoja genetinį natrio trūkumo sutrikimą ir sukelia gausų atsikosėjimą sukeliančią cistinę fibrozę, kuomet organizmas bando šio nuodo atsikratyti. Natrio chloridas tai atsikosėjimą skatinantis produktas, kuris padidina gleivių ir skreplių srautą, kad iš kvėpavimo takų pašalintų nuodingą druską. Druskos pašalinimui pagamintos gleivės gali išsiskirti ir vemiant, o tai paaiškina druskos vartojimą kaip priemonę skatinti vėmimui.
Druskos sukeltas skysčių užlaikymas gali sukelti miego sutrikimus. Nors teigiama, kad pastaraisiais dešimtmečiais labai paplitęs nutukimas lemia padidėjusį miegą trikdančių sutrikusio kvėpavimo atvejų skaičių, apie 60% gyventojų, miego metu patyrusių kvėpavimo sutrikimus, nėra nutukę, o tai rodo, kad yra ir kitų priežasčių. Tyrimai parodė, kad miego apnėja ir nemiga pasireiškia žmonėms, kurių organizmas linkęs užlaikyti skysčius, nes gulimoje padėtyje perteklinis skystis pasislenka link viršutinių kvėpavimo takų ir juos užstoja. Kaip jau minėta aukščiau, NHANES duomenys rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai išaugo druskos vartojimas, o tai gali būti susiję su druskos sukeltu skysčių užsilaikymu, kas yra miego metu sutrikusio kvėpavimo atvejų padidėjimo priežastis.
NHANES tyrimų analizė turėtų išnagrinėti anekdotinius pasakojimus, jog druskos vartojimas susijęs su taip vadinamu peršalimu, gripu (ūmia organizmo detoksikacija), nosies gleivinės pabrinkimu sergant sinusitu. Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis sinusito metu „sinusai prisipildo skysčio ir užsikemša“. Kitaip tariant, tikėtina, kad ne gleivių tekėjimas užkemša sinusus ir sukelia nosies gleivinės pabrinkimą, o tai nutinka labiau dėl nosies kraujagyslių ir gleivinės audinių patinimo užlaikant druskingą skystį. Gali būti, kad gleivinės išskyrų paskirtis skirta paspartinti natrio chlorido pasišalinimą iš nosies kanalų. Jei pabrinkimas nepraeina, ląstelės toksinai gali kauptis dėl nepakankamos apytakos pro patinusius audinius, o tai sukelia infekciją.
Jungtinėse Valstijose ūmus rinosinusitas labiau paplitęs pietinėse valstijose, kurios dar žinomos kaip Insulto Juosta (Stroke Belt) ir, kurių gyventojai vartoja ypatingai daug druskos. Druskos sukeltas skysčių užlaikymas gali kauptis ir plaučiuose, žinoma kaip plaučių pabrinkimas. Įdomu pastebėti, kad jūrinių paukščių snapuose yra druską išskiriančios nosies liaukos, per kurias išsiskiria didelė natrio chlorido koncentracija, o tai reiškia, kad panaši nosies išskyrimo sistema, šalinanti natrio chlorido perteklių, gali būti ir pas kitus gyvūnus bei žmones.
Knygoje „Pasninkavimas gali išgelbėti Jūsų gyvybę“ (Fasting Can Save Your Life) Herbertas Šeltonas (Herbert Shelton) paaiškino, kaip širdies ligų pacientams, turintiems druskos sukeltą audinių pabrinkimą, pasninkaujant pagerėjo sveikata: „Pasninkaujančio paciento organizmas sugeba druską ir vandenį sugrąžinti į kraujo apytaką, iš kur jie pašalinami. Paprastai didžiulis natrio chlorido kiekis išsiskiria kartu su šlapimu. Tokiais atvejais buvo pastebėta, kad pasninkaujant išsiskiria iki 78 g. druskos per dieną“. Kalbėdamas apie paprastą peršalimą (detoksikaciją) Šeltonas atkreipė dėmesį į tai, kad pasninkas „gali paspartinti peršalimą“, o tai reiškia, kad pasninkas paspartina nosies gleivinės pabrinkimo sumažėjimą ir atkuria normalią kraujotaką, kad pašalintų susikaupusias nuodingas medžiagas. Bendras audinių pabrinkimo sumažėjimas gali paaiškinti, kodėl daugelis žmonių, valgančių natūralų maistą, kurio sudėtyje nėra arba yra labai mažas perdirbtos druskos kiekis, taip vadinamomis peršalimo ligomis serga rečiau.
Didelę dalį skonio, uoslės, klausos ir regėjimo pojūčių pagerėjimą pasninkaujant galima susieti su žaibišku organizme sukaupto natrio chlorido kiekio sumažėjimu. Knygoje „Mokslas ir nuostabus pasninko menas“ (The Science and Fine Art of Fasting) Šeltonas teigia: „Nosies gleivinės sutirštėjimas (pabrinkimas) visada turi pabloginti uoslės pojūtį“, net jei nėra daug gleivių. Tai įrodo, kad pasninkavimas atstato uoslės pojūtį pašalindamas druskos sukeltą nosies gleivinės pabrinkimą. Šeltonas pabrėžė, kad pasninkavimo metu „uoslės pojūtis tampa labai aštrus“ ir „greičiau užuodžiami aplinkoje esantys nemalonūs kvapai, kurie prieš pasninkaujant nebuvo užuodžiami“, nors pasninkaujantysis labiau mėgaujasi paaštrėjusiais maloniais kvapais. Be to, Šeltonas sako, kad pasninko metu „akinių nešiotojai gali atsikratyti akinių ir matyti kaip niekad gerai ir be jų“, o tai reiškia, kad pašalinus druskos sukeltą audinių pabrinkimą, akies obuolys ir jo sudedamosios dalys grįžta į normalų dydį. Galiausiai, „labiausiai pastebimas klausos pojūčio pagerėjimas, lyginant su kitais pojūčiais“, kas, anot Šeltono, įvyksta dėl ausų kanalų ir eustachijos vamzdelių atsikimšimo, kurį irgi sąlygojo druskos sukeltas audinių pabrinkimas. Kalbant apie prėską mažai druskos turinčio maisto skonį, tyrėjai nustatė, kad sumažinus druskos vartojimą, žmonių skonio receptoriai gana greitai prisitaiko prie mažesnės druskos koncentracijos ir atkuria skonio jautrumą maždaug po mėnesio, suteikia galimybę žmonėms mėgautis sveikesnio maisto skonio savybėmis, tuo pačiu padidindami jų pasišlykštėjimą sūraus maisto skoniu. Visi šie įrodymai, siejantys druską su skonio, uoslės, regos ir klausos sutrikimais parodo, kaip druska pablogina žmonių gyvenimo kokybę.
Kadangi vasaros karštis sukelia didesnį druskos praradimą prakaitavimo metu, sumažėjęs druskos sukeltas skysčių užlaikymas kvėpavimo takų gleivinėse, kartu su mažesniu druskingo maisto vartojimu, gali paaiškinti retesnius organizmo detoksikacijos atvejus šiltesniais metų laikais. Tyrimais buvo nustatyta, kad kaitinimasis pirtyje sumažina širdies bei kraujagyslių ligų tikimybę, ką irgi galima paaiškinti padidėjusiu natrio chlorido pašalinimu prakaitavimo metu. Galbūt teigiamą mankštos ir sporto poveikį širdies bei kraujagyslių veiklai būtų galima irgi susieti su didesniu natrio chlorido kiekio praradimu prakaituojant. Šeltonas pabrėžia, kad karštos vonios nepadidina nuodingų medžiagų pašalinimo iš ląstelių. Tai reiškia, kad prakaituojant pasišalina tik tos medžiagos, kurios jau būna patekusios į kraujotaką.
Pacientams, kenčiantiems nuo rinosinusito ir norint laikinai palengvinti simptomus, alopatai dažnai rekomenduojama drėkinti nosies gleivinę druskos tirpalu. Jei naudojamo druskos tirpalo koncentracija didesne nei esanti nosies gleivinėje, tuomet osmosinis slėgis ištrauks dalį vandens ir bus jaučiamas laikinas palengvėjimas. Bet, kadangi nosies gleivinėje druskos vis dar yra, drėkinimas druskos tirpalu neužkirs kelio nosies gleivinei vėl užsipildyti skysčiu. Įmanoma, kad fiziologinio tirpalo dalis įsigers į nosies gleivinę ir taip padidins natrio chlorido kiekį, kas tik dar labiau pablogins būklę. Ne kartą buvo pranešta apie tokius atvejus.
Audinių pabrinkimas nėštumo metu tai toks dažnas atvejis, kad dabar tai netgi laikoma „normaliu reiškiniu“, vietoj to, kad nustatyti su druska susijusią patologiją. Druskos vartotojų populiacijoje žodis „normalus“ tai tiesiog eufemizmas, reiškiantis žodį „vidutinis“. Dvidešimtojo amžiaus viduryje nėščioms moterims buvo patariama sumažinti druskos vartojimą, tačiau šiais laikais tai jau nebevyksta. Tyrėjai teigia, kad trūksta įrodymų apie druskos žalą nėštumo metu, kas atrodo labai neįtikėtina, atsižvelgiant į bendras išvadas apie druskos žalą širdžiai, inkstams, smegenims bei kraujagyslėms. Reikia atlikti daugiau kruopščių, pramonės neįtakotų tyrimų dėl druskos poveikio nėštumo metu. Šis esminis kūdikio ir motinos sveikatos klausimas ypač svarbus atsižvelgiant į tai, kad kai kurių rūšių medicininiai negimusių kūdikių nužudymai atliekami naudojant druskos tirpalus.
Su druskos vartojimu susijęs perteklinio skysčio užlaikymas prisideda ir prie vidinės ausies problemų, tokių kaip Meniero liga (Meniere’s Disease) ar galvos svaigimas (vertigo), ypač, jei užlaikytame skystyje yra nesuvirškinto glitimo ir kazeino, kurie sudaro į klijus panašų eksudatą (klijų ausis). Tyrėjai, Kembelas (Campbell), Hejus (Hey) ir Tonkas (Tonks), kurie publikavo straipsnius medicininiame žurnale „British Medical Journal“, 1951 metų gruodžio mėnesį parašė apie „generalizuotą edemą (audinių išbrinkimą), kuri dažnai atsiranda prieš migrenos priepuolį arba pirminėse jos stadijose“. Tyrėjai pridūrė, kad moteriškos lyties migrenos pacientėms „jų sijonai tampa per siauri arba joms ištinsta kojos, o kitos pastebimai priauga svorio“. Nors tyrėjai migreną siejo su natrio ir vandens pusiausvyros sutrikimais, jie nesvarstė galimo natrio chlorido šaltinio pacientų mityboje kaip priežastinio faktoriaus. Gali būti, kad druskos sukeltas audinių pabrinkimas spaudžia kaukolinius nervus, kurie sukelia migreną. 2014 metais Amero (Amer), Vudvardo (Woodward) ir Apelo (Appel) BMJ, atsitiktine tvarka vykdomo klinikinio tyrimo rezultatai patvirtino, kad sumažėjęs druskos vartojimas žymiai sumažina galvos skausmo riziką.
Kaip ir daugelis kitų plaučių ligas sukeliančių vaistų, druskos vartojimas stipriais susijęs su astma. Pacientams skiriami druskos tirpalai dažnai turi neigiamą poveikį, įskaitant plaučių uždegimą, plaučių edemą, padidėjusį kraujospūdį, pulsą bei kvėpavimo dažnį, vėmimą, nerimą ir ūminį širdies nepakankamumą. Kiek būtų galima sumažinti kančių ir mirčių dėl plaučių uždegimo pagyvenusių žmonių tarpe tiesiog sumažinus ar pašalinus natrio chloridą iš jų mitybos raciono? Eugenijus Kristianas (Eugene Christian), kuris rašė knygas apie neapdoroto maisto mitybą, tokias kaip „Neapdoroti maisto produktai ir kaip juos naudoti“ (Uncooked Foods & How To Use Them), laisvai vartojo druską ir būdamas 72 metų mirė dėl plaučių uždegimo. Palyginimui, natūralus kokosų vanduo, kuriame yra subalansuotas natrio ir kitų elektrolitų kiekis, nesukelia jokio šalutinio poveikio skubaus atvejo metu jo suleidus tiesiai į veną. Įrodyta, kad yra mirtina išgerti druskos tirpalą, kurio koncentracija yra vienas gramas natrio chlorido vienam kūno svorio kilogramui. Kalbant apie kūno svorį, druskos vartojimas prisidėjo prie nutukimo epidemijos, nes skatina vartoti daugiau kalorijų savyje turinčius gėrimus, tokius kaip alus, gazuoti gaivieji gėrimai, šokoladinis pienas, pieno kokteiliai ir cukrumi saldinti vaisių gėrimai.
Be abejo, organizmo emetinė (sukelianti vėmimą) reakcija į druską tai gynybinė reakcija, kad pašalinti nuodingą medžiagą. Skarlatina ir difterija irgi susijusios su druskos sukeliamu audinių pabrinkimu. Karščiavimas tai įprastas šalutinis natrio chlorido tablečių poveikis, galbūt kaip priemonė pašalinti druską prakaituojant. Be ankščiau išvardintų druskos tirpalo neigiamų poveikių, karščiavimas pasireiškia ir pacientams, kuriems natrio chlorido tirpalas buvo lašinamas tiesiai į veną lašelinės pagalba. Taigi, druska tai egzogeninis pirogenas, sukeliantis pirogeninę hipertermiją ar karščiavimą. Karščio bangos ir prakaitavimas naktį gali būti susiję su druskos vartojimu. Dėl vidurių šiltinės žuvo daugiau karių nei karo metu tarp Ispanijos ir Amerikos, kas gali būti susiję su dideliu druskos vartojimu, kuri buvo gausiai naudojama kaip maisto konservantas karo lauko mitybos racione. Visa žmonių populiacija, gyvenanti vidutinio klimato kraštuose per amžius maitinosi druskos pagalba konservuotu maistu, o tai galėjo prisidėti prie jų aukšto sergamumo ir mirties atvejų dėl „infekcinių“ ligų.
Zangas (Zhang) ir kiti Kinijos tyrėjai 2015 metais paskelbė savo išvadas „Cell Research“ leidinyje, kurios parodė, kad druskinga mityba pelėms skatina plaučių uždegimą. Okinavai (Okinawans), seniausi žmonės pasaulyje, kurie nepažįsta daugybės lėtinių ligų, tokių kaip vėžys ar širdies ligos, dažniausiai miršta dėl plaučių uždegimo ir tuberkuliozės, kas, greičiausia susiję su gausiu druskos vartojimu, nors jie jos valgo mažiau nei kiti Japonijos gyventojai. Teigiama, kad druska iš dalies paralyžiuoja sfinkterio pūsleles, kontroliuojančias šlapimo pūslę. Naktinės enurezės (nevalingo šlapinimosi) metu vaikų išskiriamame šlapime rasta didesnė natrio koncentracija.
Emetinis (vėmimą skatinantis) natrio chlorido poveikis gali paaiškinti rytinį pykinimą nėštumo metu. Šeltonas pabrėžia, kad pykinimas, vėmimas ir rytinis pykinimas „nėra nėštumo simptomai. Tai atsinaujinimo simptomai. Jie rodo, kad gamta užsiima namų tvarkymu. Organizmas turi būti kuo geriau pasiruošęs nėštumui ir gimdymui“. Šeltonas dar pridūrė: „Įprastais rytinio pykinimo atvejais pakanka trijų ar keturių pasninkavimo dienų, kad būtų atstatytas komfortas ir būtų sudarytos sąlygos moteriai valgyti nesikankinant“. Tokį greitą pagerėjimą galima paaiškinti didelio natrio chlorido kiekio pašalinimu pasninkavimo metu.
Visai atsitiktinai tyrėjai išsiaiškino, kad natriurezė (su šlapimu išskiriamas natris) pasiekia piką maždaug trečią ar ketvirtą dieną nuo pasninkavimo pradžios ir vėliau kasdieną vis mažėja. Bolteris (Boulter), Hofmanas (Hoffman) ir Arkis (Arky) leidinyje „Natrio šalinimas pasninkaujant“ (Pattern of Sodium Excretion Accompanying Fasting) pareiškė, kad natriurezė tęsiasi dar tris ar keturias dienas tol, kol angliavandenių kiekis maistinėse medžiagose lieka mažesnis nei 50 g. Kai pradedamas vartoti minimalus dienos angliavandenių poreikis – 150 gramų angliavandenių (600 kalorijų iš angliavandenių) – baigaisi pasninkavimo sukelta natriurezė. Šį padidėjusį angliavandenių suvartojimo poveikį tyrėjai vadina pasninkavimo antinatriurezine faze ir pakartotinu maitinimu. Šie atradimai padeda paaiškinti Šeltono pastabas, kad angliavandenių perteklius susijęs su kataru (peršalimu), nosies gleivinės užgulimu. Taip yra todėl, kad didesnis angliavandenių vartojimas trukdo pašalinti natrio chloridą, kuris sukelia nosies gleivinės pabrinkimą. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad duonoje, kuri gana įprastas angliavandenių šaltinis vidutinėje mityboje, joje daug pridėtinės druskos. O vaisių, kuriuose gausu vandens ir, kuriuose mažesnė angliavandenių koncentracija, organizmą valančių ir sveikatą gerinančių mitybų metu valgoma mažiau.
Griežta mityba be druskos pasirodė esanti veiksminga sergant odos ligomis, tokios kaip odos tuberkuliozė ir vilkligė. Leidinyje „Odos ligos, mityba ir medžiagų apykaita“ (Skin Diseases, Nutrition and Metabolism) Erikas Urbakas (Eric Urbach) teigia: „Laikantis griežtos mitybos be druskos… natrio ir chlorido šalinimas kartu su šlapimu per dvidešimt keturias valandas neviršija 0,8 – 1 Gm“. Apskaičiuota, kad vidutinis druskos vartotojas savo organizme sukaupia nuo trijų iki keturių uncijų druskos, tai maždaug nuo 84 iki 112 gramų natrio chlorido. Taigi, šiam asmeniui prireiks trijų ar keturių mėnesių laikytis griežtos mitybos be druskos, kad būtų galima visiškai pašalinti organizme sukauptą druską. Tai gali įtakoti ir kūno svorio sumažėjimą (iki 8 kg.) dėl organizme sumažėjusio užlaikyto vandens. Druskos šalinimas per inkstus tai lėtas procesas, nes didelis druskos osmoninis slėgis kraujyje sumažina inkstų galimybę ją išfiltruoti.
Kita vertus, judėjimas, kuris skatina limfą tekėti atgal į kraujotaką ir link šalinimo organų, tokių kaip inkstai, oda ir gleivinės membranos, gali pagreitinti natrio chlorido pašalinimą, kuris, anot mokslininkų, susikaupęs poodiniame limfos skystyje. Tyrėjai nustatė, kad tiriamųjų prakaitas pašalino 12 -15 gramų druskos, kuomet jie 10 valandų intensyviai dirbo vidutiniškai karštomis sąlygomis. Tai daug daugiau nei kiekis, išskiriamas laikantis vien tik griežtos mitybos be druskos. Tačiau gali būti, kad išorinė temperatūra įtakoja tik druskos šalinimą, o ne išskiriamos druskos kiekį ar koncentraciją skysčiuose. Pavyzdžiui, nosies gleivinė daug aktyviau šalina natrio chloridą esant šaltam orui, kai prakaitavimas per odą būna mažiausias.
Amerikos sporto medicinos koledžas (The American College of Sports Medicine) pranešė apie kontroliuojamų tyrimų duomenis, rodančius, kad daug vaikštantys asmenys detoksikuojasi perpus rečiau, nei sėslūs ir mažai judantys. O tai patvirtina hipotezę, kad dėl aktyvumo pagerėjus limfos apytakai, padidėja šalinamos druskos kiekis bei sumažėja nosies gleivinės pabrinkimas sergant rinosinusitu. Bėgikai irgi mažiau serga, tačiau per didelis fizinis krūvis neproduktyvus, nes silpnina maistinių medžiagų tiekimo ir atliekų šalinimo sistemą, o limfinė sistema jos dalis. Limfa yra ir akyse, o dėl akių aktyvumo skatinamas limfos nutekėjimas, ypač kartu laikantis griežtos mitybos be druskos, kas gali turėti įtakos mažinant druskos vandens užsilaikymą akyse, susijusį su trumparegyste ir glaukoma.
Natrio chlorido sukeltas vandens užlaikymas turi įtakos žarnyno audinių pabrinkimui (edemai), dėl kurios padidėja pilvo ertmės slėgis. Dėl to susidariusi pilvo hipertenzija trikdo normalų kraujo tekėjimą venomis pilve ir taip prisideda prie apatinės kūno dalies kraujotakos problemų, tokių kaip venų varikozė, hemorojus, gausios ir skausmingos menstruacijos. Pilvo hipertenzija trikdo ir širdies darbą, inkstų filtracijos greitį bei sumažina plaučių talpą. Druskos sukeltas audinių pabrinkimas (edema) prisideda prie audinių perpildymo, kuris suspaudžia nervus esant tokioms neurologinėms problemoms kaip išialgija ir karpelio tunelio sindromas. Naujausi tyrimai rodo, kad druska turi uždegiminių savybių, kurios prisideda prie organizmo audinių perpildymo ir patinimų. Pavyzdžiui, 2017 metais „Imunologijos žurnale“ (The Journal of Immunology), Tubbs ir kt. (2017) buvo paskelbta, kad dėl mitybos, kurioje gausu druskos, gyvūnams paūmėja uždegiminės žarnyno ligos.
Druska absoliučiai nereikalinga maiste. Pagrindinė druskos žala ta, kad ji slopina enzimų veikimą organizme, o tai pagrindinė priežastis, kodėl ją naudoja kaip konservantą.
Supratimas, kad natrio chloridas tai nuodinga medžiaga, o ne maistinis ir nekenksmingas skonio stipriklis ar tiesiog maisto konservantas, tai svarbus žingsnis plečiant visuomenėje supratimą ir pasirengimą atsisakyti šio pavojingo, visur naudojamo, mūsų maistą nuodijančio elemento. Organinė forma, kuria mes vartojame natrį ir kitus reikalingus elementus labai svarbi to elemento biologiniam prieinamumui (pasisavinimui) ir panaudojimui mūsų organizme, norint kurti ir palaikyti sveikatą. Pavyzdžiui, norint kvėpuoti, į mūsų plaučius turi patekti deguonis, o deguonis aptinkamas ir vandenyje, tačiau, jei bandysime užpildyti savo plaučius vandeniu, kad gauti deguonies – mes paskęsime. Todėl norėdami išlikti sveikesni, mūsų mitybos racione turi būti natūralaus (organinio) natrio ir natūralaus (organinio) chlorido, tačiau, jei bandysime šių elementų poreikį organizmui patenkinti vartodami natrio chloridą (druską), mes tik apsinuodysime, o mūsų sveikatai reikalingų minėtų elementų poreikis liks nepatenkintas. Natūralus nesūdytas maistas tai geriausias mūsų šaltinis gauti natūralaus natrio ir natūralaus chlorido.
Iš anglų kalbos vertė Kristina Rudienė
Šaltiniai:
- Roso Horno knyga – Sveikatos revoliucija (The Health Revolution).
- http://www.bodyfatguide.com/SaltPoisonous.htm?fbclid=IwAR187vkhYoA_ahOQk9gvzErHFMkiE_zcZznt7AD3I5c2dUH1fgMgSVnCQec
- Influence of Race and Dietary Salt on the Antihypertensive Efficacy of an Angiotensin-Converting Enzyme Inhibitor or a Calcium Channel Antagonist in Salt-Sensitive Hypertensives https://doi.org/10.1161/01.HYP.31.5.1088
- The Gut Microbiome, Inflammation, and Salt-Sensitive Hypertension Published online 2020 Sep 3. doi: 10.1007/s11906-020-01091-9
- Food Components and Dietary Habits: Keys for a Healthy Gut Microbiota Composition Published online 2019 Oct 7. doi: 10.3390/nu11102393
- One Health, Fermented Foods, and Gut Microbiota Published online 2018 Dec 3. doi: 10.3390/foods7120195
- Salt in stools is associated with obesity, gut halophilic microbiota and Akkermansia muciniphila depletion in humans DOI: 10.1038/s41366-018-0201-3
- Herbertas Šeltonas – pasninkas gali išgelbėti jūsų gyvybę (Fasting Can Save Your Life)
Ligos išsivysto mumyse ir iš mūsų. 