Be ENZIMŲ nebūtų GYVYBĖS

Mitybos moksle baltymai, angliavandeniai, riebalai, skaidulos, vitaminai ir mineralai tai veikliosios medžiagos skirtos išlaikyti sveikatą. Kad organizmas juos panaudotų, tereikia pakankamo maisto suvirškinimo.

Mūsų organų, audinių ir ląstelių procesai valdomi medžiagų apykaitos (metabolizmo) enzimų. Tam, kad darbą atliktų tinkamai, mineralams, vitaminams ir hormonams būtini enzimai.

Kas tie ENZIMAI?

Elektros lemputė gali užsidegti, kai jos elektros grandine leidžiama elektros srovė. Ji “varoma” elektra. Srovė tai lemputės gyvybės jėga. Be elektros neturėtume šviesos – tiesiog turėtume elektros lemputę, fizinį objektą be šviesos. Taigi, galime teigti, kad elektros lemputė veikia dvejopai: fizinė sandara ir ne fizinė – elektrinė jėga, kuri išreiškia ir pasireiškia per elektros lemputę. Analogiškai galima apibūdinti, kokią funkciją atlieka enzimai mūsų organizme.

Baltymo molekulė enzimo aktyvumo nešėja. Baltymo molekulė nešėja, kaip elektros lemputė elektros srovės nešėja.

Ką ENZIMAI veikia ORGANIZME?

Enzimai susiję su kiekvienu vykstančiu procesu organizme. Gyvybė be enzimų neegzistuotų. Enzimai virškina visą mūsų maistą ir suskaido taip smulkiai, kad galėtų patekti į kraują pro itin mažas žarnyno poras. Enzimai kraujyje paima paruoštą, išskaidytą maistą ir augina raumenis, formuoja nervus, kraują, liaukas bei organus. Jie dalyvauja kaupiant cukrų kepenyse ir raumenyse bei verčiant riebalus į riebalinius audinius. Enzimai padeda susiformuoti šlapalui, kuris pašalinamas kaip šlapimas, dalyvauja šalinant anglies dvideginį plaučiuose. Yra enzimas, kuris padeda prijungti fosforą į kaulą ir į nervo audinį, kitas enzimas, kuris padeda prijungti geležį prie raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų). Vyrų spermoje esantys enzimai praardo moters kiaušinėlio apvalkale mažytę ertmę, dėl to, kad galėtų patekti į vidų. Enzimas pavadinimu streptokinazė naudojamas medicinoje tirpdyti kraujo krešulius. Mūsų maistinių medžiagų tiekimo ir atliekų šalinimo sistemoje enzimai skaido atliekas ir nuodus kraujyje bei audiniuose. Šie keli pavyzdžiai parodo enzimų svarbą vykstant kasdieniniams procesams mūsų organizmuose.

Enzimų skaičius organizme didžiulis, nes kiekvienas jų atlieka tam tikrą funkciją. Baltymo skaidymo enzimas nevirškins riebalo, riebalą virškinantis enzimas nevirškins krakmolo. Tai dažnai vadinama enzimo specifiškumu.

Enzimai veikia įvairias medžiagas ir keičia jas į kitas chemines medžiagas ar šalutinius produktus, bet patys niekada nekinta. Kiekviena medžiaga, kuri veikiama enzimų, vadinama substratu. Enzimas pakeičia substratą iš jo pirminio identiteto į kitą medžiagą su jau skirtingu identitetu.

Bakterijos į aplinką išskiria enzimus, kurie makromolekules skaido į mažesnes molekules, kurios gali būti naudojamos kaip maistinės medžiagos augimui.

Kaip ENZIMAI gauna savo PAVADINIMUS

Dabar mes jau žinome, kad beveik visų enzimų pavadinimai baigiasi „azė“, ir daugumoje atvejų enzimo pavadinimai atskleidžia jų veikimą. Kaip pavyzdžiui proteazė katalizuoja (veikia) baltymus.

Keturios maisto enzimų kategorijos:

1. Lipazė – skaido riebalus.
2. Proteazė (proteolitiniai enzimai) skaido baltymus.
3. Celiuliazė – padeda skaidyti celiuliozę.
4. Amylazė – skaido krakmolą ir angliavandenius.

Kuo labiau trūksta enzimų, tuo greičiau senstame.

Kur mes randame ENZIMUS?

Trys pagrindinės enzimų klasės:

1. Medžiagų apykaitos enzimai (enzimai, dirbantys kraujyje, audiniuose ir organuose bei liaukose).
2. Maisto enzimai, esantys termiškai neapdorotame maiste.
3. Virškinamieji enzimai.

Enzimai dalyvauja kiekviename medžiagų apykaitos (metabolizmo) procese. Mūsų maistinių medžiagų tiekimo ir atliekų šalinimo sistema, kraujotaka, kepenų, blužnies, kasos veikla, mūsų gebėjimas matyti, mąstyti ir kvėpuoti priklauso nuo enzimų. Jų trūkumas bet kurioje iš šių sričių gali pasirodyti esąs žalingas. Suvokiant, kad enzimų trūkumas gali būti ligos priežastimi, įrodo jų svarbumą.

Svarbus dalykas, kurį reikėtų turėti omeny tai, jog ląstelių aktyvumas inicijuojamas enzimų. Enzimai išskaido nuodingas medžiagas, kad kūnas galėtų jas eliminuoti nepakenkiant šalinimo organams.

Yra du būdai kaip išlaikyti ir papildyti mūsų enzimų kiekį: valgant termiškai neapdorotą maistą ir vartojant enzimų papildus.

Skirtumas tarp gyvo (termiškai neapdoroto) ir mirusio (termiškai apdoroto) maisto tai enzimų aktyvumas. Jei jūs paimtumėte dvi sėklas ir vieną iš jų išvirtumėt, kuri išdygtų pasodinta į žemę? Nekyla jokių klausimų, jog išdygtų nevirta sėkla, nes joje esantys enzimai lieka nepažeisti. Visi maisto produktai, kuriais aprūpina gamta, turi gausybę enzimų, jei jie termiškai neapdoroti.

Viena iš enzimų charakteristikų tai jų nesugebėjimas pakelti karštos temperatūros, tokios kuri naudojama virimui ar kepimui. Dėl tos priežasties, enzimai visiškai sunaikinami visame maiste, kuris būna konservuojamas, pasterizuojamas, kepamas, skrudinamas ar garinamas. Visi enzimai pradeda žūti nuo 47,7 (48) laipsnių Celsijaus. Duonos kepimas sunaikina enzimus. Dauguma sviesto rūšių nebeturi enzimų, dėl pasterizavimo. Konservuotos sultys gali turėti vitaminų ir mineralų, bet kaitinimo procesas sunaikina visus enzimus. Skrudinti pusryčių dribsniai, kuriais maitinate savo vaikus, irgi visiškai be enzimų.

Enzimai, daugiau ar mažiau sunaikinami visiškai, kai vanduo kaitinamas, kurio temperatūra svyruoja nuo 48 laipsnių iki 65 laipsnių Celsijaus. Ilgas kaitinimas 48 laipsnių temperatūroje ar trumpas kaitinimas 65 laipsnių temperatūroje sunaikina daugumą enzimų. Pusės valandos kaitinimas nuo 60 iki 80 laipsnių temperatūroje, enzimus sunaikina visiškai.

Enzimai tai gyvūnų ir augalų gyvenimo dalis. Jie gyvos medžiagos sudėtinė dalis. Gyvūnai laukinėje gamtoje vartoja didelius enzimų kiekius, dėl jų pirminės termiškai neapdorotos mitybos. Tai padeda virškinimo procesui, nuima stresą nuo tokių organų kaip kasa, kepenys, blužnis, nes kitu atveju jų organizmai turėtų gaminti didelius enzimų kiekius.

Baltieji kraujo kūneliai (leukocitai) turi didesnę enzimų įvairovę nei kasa. Enzimai randami kiekviename kūno audinyje.

Kaip MAISTO ENZIMAI padeda VIRŠKINIME

Žmogus išgyvena ne dėl suvartojamo maisto kiekio, bet dėl to, kas suvirškinama ir pasisavinama.

Enzimus dar galima dalinti į dvi grupes: egzogeniniai (randami termiškai neapdorotame maiste) ir endogeniniai (gaminami mūsų organizme). Kuo daugiau gauname egzogeninių enzimų, tuo mažiau reikės išnaudoti endogeninių enzimų, skirtų atlikti medžiagų apykaitos procesus. Enzimai esantys termiškai neapdorotame maiste padeda virškinti maistą, kai jis pradedamas kramtyti.

Visi šiai dienai žinomi enzimai skirstomi į šešias esmines grupes remiantis tuo, kokio tipo reakcijas jie katalizuoja. Šios grupės: hidrolazės, liazės, oksidoreduktazės, transferazės, izomerazės ir ligazės.

1. Hidrolazės virškina maistą. Hidrolizinių enzimų reakcijos atliekamos, kai cheminiai ryšiai nutraukiami pridedant vandens molekulę.
2. Liazės katalizuoja molekulių skilimą į du fragmentus.
3. Oksidoreduktazės veikia perkeliant elektronus nuo vienos molekulės ant kitos. Jokia molekulė negali oksiduotis (atimti elektroną) tuo pat metu nesumažinant kitos molekulės.
4. Transferazės katalizuoja cheminių grupių perkėlimą iš vienos molekulės į kitą.
5. Izomerazės pakeičia molekulių išsidėstymą substrate. Jie pakeičia originalią molekulę į veidrodinį-vaizdą.
6. Ligazės (sintetazės) katalizuoja cheminių ryšių susidarymą tarp dviejų molekulių, kad būtų galima suskaidyti daug energijos turinčius fosfato junginius. Puikus pavyzdys, kai mūsų organizme, ląstelėse gliukozė paverčiama į energiją.

Tyrėjai parodė, jog virtas maistas su išskaidytomis skaidulomis praeina virškinimo sistema daug lėčiau nei termiškai neapdorotas maistas.

Svarbu suvokti, jog enzimai esantys termiškai neapdorotame maiste suvirškina nuo 5 iki 75% neprisidedant tiems enzimams, kurie išsiskiria organizme. Tai vadinama energijos išsaugojimu, kadangi organizmui nebereikia eikvoti visų 100% enzimų tam, kad suvirškinti maistą.

Dr. Matveev pademonstravo, jog oksidazė ir katalazė, (enzimai gaunami iš morkų sulčių), buvo inaktyvuoti skrandyje dėl rūgštingumo, ir vėliau vėl aktyvuoti šarminėje aplinkoje – plonojoje žarnoje. 

Kadangi enzimai esantys termiškai neapdorotame maiste padeda suvirškinti maistą, kuriame jie gali būti pasisavinami į kraują panaudojant kitiems medžiagų apykaitos procesams, dėl to galima teigti jog vartojant enzimus ar valgant daug termiškai neapdoroto maisto, bus nuimamas stresas ne tik nuo kasos, bet ir sumažinamas stresas visame organizme.

ENZIMAI ir ILGAAMŽIŠKUMAS

Tyrimais buvo nustatyta, jog jauni suaugusieji turi dideles enzimų sankaupas savo audiniuose. Pas vyresnius asmenis, enzimų rezervai audiniuose žymiai mažesni, nes daug jų išeikvota. Kuomet jaunas asmuo valgo termiškai apdorotą maistą, vyksta didesnis enzimų išsiskyrimas iš organų ir kūno skysčių nei pas vyresnius asmenis. Tai dėl to, kad ištisus metus valgomas termiškai apdorotas maistas išeikvojo vyresnio suaugusiojo organizmą, kai tuo tarpu jauno suaugusiojo audiniuose randame maksimalius kiekius sankaupų.

Tolimesnis eksperimentas susijęs su seilėmis ir jose esančiu amilazės (virškina angliavandenius) kiekiu buvo atliktas Micheal Reese Ligoninėje Čikagoje. Eksperimente dalyvavo jauni suaugusieji, kurių amžius svyravo nuo 21 iki 31 metų amžiaus, o kitoje grupėje amžius svyravo nuo 69 iki 100. Tyrimas parodė kad jaunesniųjų grupėje buvo 30 kartų daugiau amilazės jų seilėse nei vyresniųjų grupėje. Štai dėl ko jaunesni asmenys gali labiau toleruoti mitybą, kurioje gausu duonos, krakmolo ir termiškai apdoroto maisto.

Kai žmogus serga chroniškomis ligomis, įprastai organizme enzimų rezervas žemas. Japonų pacientai, kuriems buvo išsivysčiusi tuberkuliozė, 82% iš jų turėjo mažesnį enzimų kiekį nei vidutiniai individai. Kai liga progresuodavo, enzimų kiekiai mažėdavo.

Nepaneigiamas faktas, jog esant chroniškai ligai randame mažesnį enzimų kiekį kraujyje, šlapime, išmatose ir audiniuose. Sergančių  ūminėmis ligomis organizmuose ir kartais chroniškų ligų vystymosi pradžioje, dažnai randami dideli enzimų kiekiai. Tai parodo, kad organizmas turi sankaupas, ir, kad audiniai nėra visiškai išsunkti. Vadinasi, vyksta didelis enzimų išsiskyrimas kovoje prieš ligas. Kai liga progresuoja, enzimų kiekis organizme mažėja.

Kiekvieną kartą, kai metabolizmas (medžiagų apykaita) dirbtinai stimuliuojamas kava, didelį baltymų kiekį turinčia mityba ar kitais stimuliantais, metabolizmas greitėja, enzimai išeikvojami, patiriamas dirbtinis energijos pliūpsnis (nes kava priverčia išsiskirti adrenaliną, ko pasekoje išsiskiria insulinas) ir individas pajaučia netikrą gerovės jausmą.

Enzimai tai svarbi organizmo gyvybinės energijos apskaičiavimo priemonė.

ENZIMAI ir jų RYŠYS su LIGA

Enzimai dalyvauja kiekviename medžiagų apykaitos procese – nuo liaukų veiklos iki tinkamos maistinių medžiagų tiekimo ir atliekų šalinimo sistemos darbo. Medžiagų apykaitos greitį nulemia enzimų aktyvumas.

Svarbu pabrėžti, jog enzimų aktyvumas padidėja, kai didėja organizmo temperatūra, o temperatūra padidėja ūminių ligų atveju bei sportuojant. Kitaip tariant, enzimai atlieka daugiau darbo, kai kūno temperatūra pasiekia 40 laipsnių celsijaus nei tuomet, kai kūno temperatūra būna normali.

Nustatytas ryšys tarp mūsų maistinių medžiagų tiekimo ir atliekų šalinimo sistemos stiprumo ir enzimų kiekio. Kuo didesnės enzimų atsargos, tuo stipresnė mūsų maistinių medžiagų tiekimo ir atliekų šalinimo sistema, tuo sveikesni ir energingesni mes būsime.

Enzimai gaminami visuose audiniuose ir visose kūno ląstelėse. Faktiškai, nustatyta, kad enzimai, esantys leukocituose, veikia panašiai, kaip enzimai, randami kasoje, ypatingai, proteolitiniai (baltyminiai) enzimai. 
Dr. Willstarteriui pasirodė nepaprastai įdomu, jog baltųjų kraujo kūnelių enzimų sistema ir kasos liauka sąveikauja viena su kita. Kadangi tie enzimai randami leukocituose ir kasoje ir, kadangi baltieji kraujo kūneliai išnešioja šiuos enzimus po visą kūną, tai manoma, jog kasa ir kitos enzimus išskiriančios liaukos gauna didelį kiekį šių enzimų iš leukocitų. Pavalgius termiškai apdoroto maisto, kuomet virškinamieji enzimai desperatiškai reikalingi, baltųjų kraujo kūnelių skaičius padidėja, dėl to, kad padėtų virškinimo procese.

Organizmas turi aprūpinti dideliu kiekiu virškinimo enzimais, kurie kažkada buvo maiste, bet buvo sunaikinti kaitinimo proceso metu. 

Dr. Koutchakoff savo knygoje pademonstruoja ryšį tarp termiškai apdoroto maisto ir mūsų organizmo sistemų, parodydamas jog organizme padaugėja leukocitų, pavalgius termiškai apdoroto maisto. Šis baltųjų kraujo kūnelių padidėjimas reikalingas, kad perneštų virškinimo enzimus į virškinamąjį traktą. Jis dar parodė, kad pavalgius termiškai neapdoroto maisto, nebuvo apčiuopiamo leukocitų padidėjimo taip parodydamas, jog kūnas turi dirbti intensyviau kad pagamintų ir transportuotų enzimus virškinimui, pavalgius termiškai apdoroto maisto. Svarbu prisiminti, jog enzimai esantys termiškai neapdorotame maiste padeda virškinimo procesui ir tai mažina apkrovą, kad nereikėtų naudoti organizme esančių enzimų sankaupų, ypač iš baltųjų kraujo kūnelių žymiai padidinant jų skaičių.

Leukocitozė tai pavadinimas, kurį suteikia medicinos patologija, kai baltųjų kraujo kūnelių skaičius žymiai padidėja kraujyje. Dondersas atrado šį fenomeną 1846 metais ir Virchow klasifikavo „virškinamąją leukocitozę“ kaip normalų reiškinį, kadangi atrodė, jog visi kenčia nuo to. 

Šis aklas požiūris stebino medicinos daktarą Paul Koutchakoff, kuris parodė, kad leukocitozės priežastis buvo termiškai apdorotas maistas. Koutchakoff nustatė, kad jis galėtų išskirti savo atradimus apie leukocitozę į 4 skirtingas grupes, pagal skirtingas reakcijas kraujyje:

1. Termiškai neapdorotas maistas nesukelia jokio baltųjų kraujo kūnelių padidėjimo.
2. Įprastai termiškai apdorotas maistas sukelia leukocitozę.
3. Greitpuodyje virtas maistas sukelia didesnę leukocitozę nei įprastai termiškai apdorotas maistas.
4. Pagaminti maisto produktai, tokie kaip vynas, actas, apdorotas (baltas) cukrus, kumpis ir t.t. pasirodo labiausiai žalingi.

Koutchakoff nebuvo vegetaras, bet jo atradimai parodė, jog mėsa turėtų būti valgoma termiškai neapdorota, kad būtų galima išvengti leukocitozės. Bet paruošta mėsa (virta, rūkyta, sūdyta ir t. t.) sukeldavo didžiausią leukocitozės reakciją, kuomet leukocitų skaičių padidėjimas parodydavo apsinuodijimą.

Leukocituose gausu enzimų ir jie gabenami į skrandžio sritį, kad pagelbėtų virškinimo procesui.

ENDOKRININĖ (HORMONINĖ) SISTEMA ir ENZIMAI

Endokrininė (vidaus sekrecijos) sistema ir nervinė sistema bendradarbiauja reguliuodamos apetitą. Liaukos žino, kada organizmas pasisotino ir iškart atjungs potraukį maistui. Maitinantis pagrinde termiškai neapdorotu maistu, nuimama apkrova nuo endokrininės sistemos. Rafinuotas (apdorotas) cukrus ir perdirbtas ar termiškai apdorotas maistas ardo endokrininę pusiausvyrą dėl kalorijų kiekio. Jei liaukos žino, kad organizmas gavo pakankamai kalorijų, bet nėra maistinių medžiagų ir enzimų, kurie įprastai būna su maistu (nes maistas termiškai apdorotas), liaukos, nerasdamos maistinių medžiagų, stimuliuoja daugiau nei įprastai virškinimo organus reikalaudamos daugiau maisto negu reikia palaikyti jėgas ir gyvybingumą. Tai sukelia per didelį hormonų išskyrimą, persivalgymą, nutukimą ir galiausiai hormonus išskiriančių liaukų išsekinimą, jau nekalbant apie enzimų išteklių išeikvojimą, bandant tęsti medžiagų apykaitos aktyvumo padidėjimą.

NUTUKIMAS ir KRAUJO APYTAKOS SISTEMOS LIGOS

Stebint enzimų terapiją skirtingose šalyse, buvo pastebėta, jog skiriant enzimus sergantiems tam tikromis ligomis, buvo gaunami teigiami rezultatai.

Kodėl pastebimas lipazės trūkumas riebaliniuose audiniuose pas nutukusius individus? Tai dėl to, kad apdorojus maistą termiškai, lipazė (kuri virškina riebalus, degina riebalus išgauti energijai ir kaupia riebalus bei juos paskirsto) žūsta.

Jeigu termiškai apdorotų kalorijų per daug, jos kaupiamos kūno audiniuose kaip riebalai. Šie riebalai kaupiasi kepenyse, inkstuose, arterijose ir kapiliaruose.

Termiškai apdoroto ir rafinuoto maisto mityba sukelia drastiškus pokyčius hipofizės liaukoje, įtakojant jos dydį ir išvaizdą. Ryšiai tarp enzimų ir mūsų liaukų buvo atskleisti, kai liaukos iš gyvūnų buvo chirurgiškai pašalintos – tai privedė prie enzimų koncentracijos pokyčių kraujyje. Enzimai veikia hormonus gaminančias liaukas, o hormonai įtakoja enzimų koncentraciją.

Kasos ir hipofizės liaukų sekrecija išsenka, dėl per didelio stimuliavimo, kurį sukelia termiškai apdoroto maisto vartojimas. Kūnas tampa vangus, kankorėžinės liaukos veikla taipogi išsenka ir dėl to priaugama svorio. Termiškai neapdoroto maisto kalorijos apskritai nestimuliuoja liaukų ir kūno svoris stabilizuojasi.

Dr. G. E. Burch parodė, jog jauniems permaitintiems gyvūnams išsivysto didesnis skaičius riebalų ląstelių nei tiems, kurie buvo neprimaitinti. Kūdikiams ir mažiems vaikams, kurie buvo permaitinti, gali išsivystyti tris kart daugiau riebalų ląstelių nei saikingai besimaitinantiems. Kai saikingai besimaitinantis asmuo priauga svorio, jis ar ji gali tapti taip vadinamu „maloniai apkūniu“. Tačiau, asmeniui, kuris vaikystėje buvo permaitinamas ir kuriam išsivystė didesnis riebalinių ląstelių skaičius ir šios ląstelės perteklinai užpildytos, išsivysto nutukimas. Abiejų tipų žmonės gali maitintis vienodu maisto kiekiu, bet tas, kuris turi didesnį riebalinių ląstelių skaičių, turi daugiau vietos kaupti riebalų ir toks individas priauga svorio daug lengviau.

Svarbu prisiminti, jog senėjimas atitinka enzimų kiekio mažėjimą.

Termiškai apdoroti riebalai pablogina kraujo ląstelių veiklą, lėtindami jų apytaką. Be to dideli riebalų kiekiai kraujyje blokuoja insulino veikimą, kuris padeda patekti cukrui į audinius.

1926 metais Dr. William A. Thomas tyrė eskimus, kurie maitinosi išskirtinai termiškai neapdorota mėsa ir nerado jokių inkstų ar kraujagyslių ligų. Suaugusiųjų eskimų, kurių amžius sudarė nuo 40 iki 60, jų vidutinis kraujo spaudimas buvo 129/76. Reikėtų atminti, kad tai buvo primityvūs eskimai. Labiau civilizuoti eskimai, kurie įsikūrė Hudson įlankos aplinkoje, netoli prekybos postų, maitinosi termiškai apdorotu maistu ir baltų miltų gaminiais. Jie atsisakė savo primityvios mitybos įpročių, vadinasi ir savo geresnės sveikatos. Dabar galima aptikti arteriosklerozę ir padidėjusį kraujo spaudimą tarp šių žmonių. Vienintelis faktorius kuris skyrė šiuos primityvius ir civilizuotus eskimus, buvo jų mityba.

TERMIŠKAI NEAPDOROTA MITYBA ir IŠANKSTINIS APVIRŠKINIMAS

Jeigu maistas termiškai apdorotas ir enzimai sunaikinti, vieninteliai enzimai, kurie susimaišo su maistu randami seilėse. Dalis krakmolo virškinimo vyksta skrandyje su seilėmis išsiskiriamu enzimu – amilaze. Baltymas skaidomas skrandyje (rūgštinėje terpėje) enzimo pepsino ir, pagrinde, tai vyksta žemutinėje skrandžio dalyje. Abiejais atvejais, jokios pagalbos iš išorės enzimų nebuvo pademonstruota. Riebalai lieka beveik nepaliesti, kol nenukeliauja į plonąją žarną, kurioje kasa išskiria lipazę ir prasideda riebalų virškinimas.

Buvo paskaičiuota, kad beveik 80% ligų išsivysto dėl netinkamai suvirškinto maisto ir jų šalutinių produktų patekimo į organizmą.

Medicinos daktaras Francis Pottenger atliko 10 metų eksperimentą su 900 kačių, kurių mityba nuolat buvo kontroliuojama. Katės, kurios buvo maitinamos termiškai neapdorotu maistu, susilaukdavo sveikų kačiukų iš kartos į kartą. O toms, kurios buvo maitinamos termiškai apdorotu maistu, išsivystė šiuolaikinės žmogiškosios ligos: širdies, inkstų ir kankorėžinės liaukos problemos, plaučių uždegimas, paralyžius, dantų praradimas, sunkios gimdymo kančios, sumažėjęs seksualinis potraukis arba seksualinių iškrypimų išsivystymas, viduriavimas, nervingumas. Kepenų veiklos pablogėjimas, vartojant termiškai apdorotus baltymus buvo progresuojantis, tulžis išmatose tapdavo tokia toksiška, jog netgi „piktžolės“ atsisakydavo augti žemėje, kuri buvo tręšiama šių kačių išmatomis. Pirma kačiukų karta buvo serganti ir anomali. Antrosios kartos kačiukai dažnai gimdavo negyvi arba ligoti. O trečios kartos patelės tapdavo sterilios.

Nusipirkti ekologišką maistą ir paskui švaistyti valandas naikinant karštyje daugumą maistinių medžiagų, tai skurdi ekonomika ir liguista ekologija. 

Zoologai žino, kad pagautiems gyvūnams, kurie maitinami žmonių mitybos ypatumais, išsivysto tokios ligos, kaip gastritas, dvylikapirštės žarnos uždegimas, kolitas, kepenų ligos, anemija, kankorėžinės liaukos ligos, artritas ir kraujotakos sistemos problemos.

ORGANIZMAS, PSICHIKA ir ENZIMAI

Enzimų, deguonies ir cukraus tiekimo į ląsteles trūkumas gali sukelti hipoglikemiją. Hipoglikemija tai sutrikimas, kuris išsivysto dėl per mažo cukraus kiekio, o cukrus tai mūsų ląstelių kuras.

Kadangi hipoglikemija tai kuro tiekimo sutrikimas, dėl to kenčia kiekvienas organas. Štai kaip tai vyksta: kai nukrenta cukraus kiekis kraujyje, kiekvieno organo medžiagų apykaita nustoja normaliai veikti, dėl ko pasireiškia nuovargis ir psichosomatinės problemos. Smegenys išskirtinai maitinamos gliukoze ir deguonimi. Žmogaus kraujyje cukraus kritimas gali sukelti protinį nuovargį ir depresiją. Endokrininės liaukos, ypatingai hipofizė, antinksčiai, skydliaukė ir kasa, kontroliuoja cukraus lygį. Kasa išskiria insuliną, dėl ko cukraus kiekis kraujyje sumažėja. Insulinas palengvina gliukozės (kraujo cukraus) judėjimą paliekant kraują ir nukeliaujant į ląsteles. Insulinas stimuliuoja ir kepenų bei raumenų ląsteles, kad gliukozę paverstų į glikogeną (angliavandenis) pagrindinis cukraus kaupimo junginys organizme. Antinkščių liaukos išskiria hormoną epinefriną, kuris stimuliuodamas kaupiamą cukrų (glikogeną) išskaido jį į gliukozę, kuri patenka į kraują, kad pakeltų cukraus kiekį kraujyje. Skydliaukės liauka išskiria hormoną, kuris kontroliuoja tempą, kokiu greičiu kūnas naudoja deguonį. Visos šios liaukos kontroliuojamos hipofizės liaukos, kurią kontroliuoja pagumburis (hipotaliamas). Pagumburis gauna informaciją iš visų kūno vietų per nervinę sistemą. Įskaitant (nepaisant ar asmuo alkanas ar ne) asmens emocinę būseną, kūno temperatūrą, kraujo maistinių medžiagų koncentraciją ir daugelį kitų dalykų.

Buvo nustatyta, jog hipofizė ir kiti organai gali padidėti, išsekti ir tuomet žmogui vystosi įvairios ligos, kai pasireiškia enzimų trūkumas. Kai yra kraujo amilazės trūkumas, tuomet cukraus lygis kraujyje gali būti didesnis nei normalus. Pridėjus kraujo amilazės, cukrus kraujyje sumažėdavo.

Tyrimas parodė, jog vartojant orališkai arba suleidžiamą amilazę, diabetikams cukraus kiekis kraujyje sumažėdavo. Skiriant amilazę daugumai šių pacientų, 50% iš tiriamų diabetikų, kurie naudojo sintetinį insuliną, galėjo kontroliuoti savo cukraus kiekį kraujyje be suleidžiamo insulino. Tyrimai parodė, kad amilazė padeda su cukraus kaupimu organizme bei jo panaudojimu kraujyje.

Termiškai apdorotas maistas, kuriame amilazė ir kiti enzimai visiškai sunaikinti, turi didžiulį neigiamą poveikį cukraus kiekiui kraujyje.

Kad endokrininės liaukos tinkamai veiktų, joms reikia mineralų ir vitaminų.

Šie trūkumai sukelia daugelį problemų. Organizmo liaukos kontroliuojamos stimuliuojant jas iš smegenų siunčiamais signalais, kad išskirtų savo hormonus. Kai cukraus kiekis kraujyje nukrenta žemiau normos, kasa ir antinkščių liaukos gauna signalus, kad išskirtų savo hormonus. Kai kraujyje trūksta maistinių medžiagų, kurių reikia endokrininėms liaukoms, pagumburis pradeda skatinti apetitą ir tuomet žmogus užsimano valgyti. Kuo daugiau suvalgoma termiškai apdoroto maisto, tuo didesnis bus hormonų skatinimas, ko pasekoje įvyks persivalgymas.

Galiausiai, endokrininės liaukos, kurioms trūksta sekrecijos nuo bandymo išlaikyti kūno medžiagų apykaitą normalią, patiria išsekimą.

Enzimai susiję su mūsų psichine ir fizine sveikata, ne mažiau, kaip ir kiti svarbūs maistinių medžiagų elementai.

DETOKSIKACIJA ir ENZIMAI

2 dideli pokyčiai įvyksta iš anksto apvirškintame maiste:

1. Enzimų turinys padidėja 10 kartų.
2. Išankstiniame apvirškinimo procese maistas išskaidomas į paprastesnius junginius. Baltymai išskaidomi į amino rūgštis, krakmolas – į paprastuosius cukrus (angliavandenius), o riebalai į riebalų rūgštis. Šis procesas nuima naštą nuo kūno, išskaidydamas labiau koncentruotas maisto dalis ir suteikia organizmui didesnę naudą, dėl padidėjusio enzimų kiekio. Energija ir enzimai taupomi kitoms medžiagų apykaitos funkcijoms. Kitaip tariant, sutaupyta energija ir enzimai vėliau naudojami organizmo gijimo procese.

Pepsinas tai enzimas, kuris išskiriamas skrandyje, skirtas virškinti baltymus. Jis veikia tiktai rūgštinėje terpėje. Kai baltymai patenka į plonąją žarną, pepsino veikla neutralizuojama šarminių sekrecijų, kurias išskiria kasa. Šioje vietoje, tripsinas (kasos išskiriamas enzimas) išskiriamas į plonąją žarną, kad padėtų toliau virškinti baltymus. Jis tęsia “darbą” daugmaž toje vietoje, kur baigė pepsinas. Taigi, organizmas virškina baltymą skrandyje, rūgštinėje aplinkoje, tuomet tęsia virškinimą plonojoje žarnoje, kur aplinka jau šarminė.

Krakmolo amilazė ne vienintelis enzimas, kuris veikia visame virškinimo trakte. Augale esanti proteazė ir lipazė veikia nuo 3.0 iki 8.5 pH terpėje, dėl tos priežasties jie gali aktyviai tęsti virškinimą skrandyje ir plonojoje žarnoje.

VAIKAI ir ENZIMAI

Daugelis ligų ankstyvoje vystymosi stadijoje turi dvi pagrindines priežastis:

Pirma priežastis – enzimų neturinčio maisto produktų vartojimas ilgą laiką, kartu su vartojamu maistu, kuriame trūksta vitaminų ir mineralų. Gaminimo procedūros, mineralų išeikvotas dirvožemis ir termiškai apdorotas, enzimų neturintis maistas sukuria šią, nepakankamą mitybą. 

Antra priežastis, kancerogenai (vėžį sukeliančios medžiagos), rentgeno spinduliuotė, vaistai, kofeinas ir kiti gyvenimo trukmę ir kokybę įtakojantys veiksniai.

Kūdikių maitinimas krūtimi ypatingai svarbus. Mamos piene aptinkamos visos maistinės medžiagos, reikalingos vaiko visapusiškam vystymuisi ir jame gausu gyvų enzimų. Pieno mišinėliuose (našlaičių maiste) nėra enzimų ir jie dažniausiai žalingi kūdikių/vaikų sveikatai, dėl ko kyla įvairiausios infekcijos, kaupiasi gleivės, didėja temperatūra, prasideda viduriavimas, pilvo diegliukai ir alergijos. „Vaikų gerovės centre“ (Infant Welfare Centre) Čikagoje, per daugelį metų, 20,061 vaikų sveikata ir vystymasis buvo atidžiai stebimi nuo pat gimimo, pirmus jų devynis mėnesius. Iš jų, 48,5% buvo maitinami tiktai krūtimi, 43% dalinai maitinami krūtimi ir 8,5% buvo maitinami našlaičių maistu.
Mirštamumo procentas tarp dirbtinai maitinamų kūdikių, buvo kelis kartus didesnis nei tarp krūtimi besimaitinančių kūdikių. 4 iš 9,749 krūtimi maitinamų kūdikių mirė dėl kvėpavimo takų infekcijų, palyginus su 82-jais mirusiais iš 1,707 dirbtinai maitinamų kūdikių.

Kas liečia vaikų sveikatą, aptinkame du pagrindinius faktorius:

Pirmas, be abejo, tai mamos sveikata. Medicinos Daktaras Bieler teigia: „jei motina prieš pastodama neatlieka detoksikacijos, tuomet kūdikis ateina į šį pasaulį pilnas užterštumų, kuriuos gavo iš mamos kraujo ir žarnyno, kuriame gausu mekonio (juoda tulžis). Kūdikis, faktiškai pilnas nuodų, kad net laikantis „Sveikesnio gyvenimo būdo“, gali užtrukti iki 3 metų eliminuojant toksinus iš jo organizmo, kuriuos paveldėjo iš motinos būdamas jos įsčiose.“

Antras faktorius – kadangi kūdikis atvyko į šį pasaulį silpno sudėjimo ir su kraujyje esančiais toksinais, dar labiau kenkiama maitinant jį maistu, kuriame nėra enzimų.

Jei ligas sukelia enzimų trūkumas, tuomet pridėjus į mitybą enzimų bei maitinantis termiškai neapdorotu maistu padės šių ligų išvengti. Jei dažnai valgomas termiškai apdorotas maistas, tuomet enzimų papildymas būtų teisingas žingsnis. Vaikai, kurie palaiko aukštą enzimų kiekį, išlaiko aukštesnį energijos lygį.

Permaitinant vaiką, ypač termiškai apdorotu maistu, kuris neturi gyvybės, priverčia virškinimo organus išskirti didelius enzimų kiekius kasdien, todėl tai per ilgą laiką išeikvoja maistinių medžiagų tiekimo ir atliekų šalinimo sistemą ir išsekina organus, kurie gamina enzimus. Toks gyvenimo būdas kelia įtampą kiekvienai organizmo ląstelei.

Sveikiau būtų maitintis ir maitinti vaiką tik tuomet, kai jaučiatės alkani.

Ir dar, sveikatai gerinti būtini nuolatiniai trumpalaikiai pasninkavimai (nieko bendro su religija). Pasninkaujant enzimai užsiima organizmo valymu ir nesuvirškintomis medžiagų liekanomis kraujyje, taip detoksikuojant visą organizmą. Tuomet po pasninko reikėtų pereiti prie sveikesnės mitybos atsisakant termiškai apdoroto maisto ir padidinant mitybą šviežiais vaisiais ir daržovėmis.

SPORTAS, ENZIMAI ir MITYBA

Atleto pagrindinis rūpestis turėtų būti – kokios rūšies maistą jis turėtų valgyti tam, kad išlaikytų sveikesnį kūną ir pakeistų maistines medžiagas, kurios buvo prarastos sportuojant ar dalyvaujant varžybose.

Kai jūs sportuojate, organizmas išnaudoja daugiau maistinių medžiagų ir dėl to organizmui reikia papildyti jų iš naujo.

Atletas turėtų susirūpinti, ar jo organizmas, suvalgytas maistines medžiagas gerai suvirškina ir jas panaudoja. „Panaudoja“ šiuo atveju raktinis žodis, kadangi nurytas maistas dažniausiai būna be enzimų.

Enzimai randami kraujyje, raumenyse, audiniuose ir organuose atlieka visas medžiagų apykaitos funkcijas. Be enzimų organizme nevyksta jokie procesai.

Atletai dažniausiai maitinasi termiškai apdorotu maistu. O tai panašiai kaip deginti žvakę iš abiejų galų. Enzimai labai greitai išnaudojami, bet labai mažai jų papildoma.

VAISTŲ PRAKEIKIMAS arba STEBUKLINGA PILIULĖ

Farmakologijos mokslas pagrįstas atskirtais cheminiais junginiais (veiklioji medžiaga). Mitybos moksle, baltymai, angliavandeniai, riebalai, skaidulos, vitaminai ir mineralai tai veikliosios meždiagos skirtos palaikyti sveikatą. Kad šios medžiagos tinkamai veiktų, joms tereikia tinkamo virškinimo.

Papildų kompanijos (kurios dažniausiai priklauso farmacijos kompanijoms) išleidžia dideles pinigų sumas plėtojant naujas technologijas, kad galėtų “nugabenti” piliulių pagalba cheminius junginius (vadinamus maisto papildais) per virškinamąjį traktą į kraują apeinant virškinamąjį procesą.

Mokslininkų patvirtinta, kad visumos dalis neturi tokių cheminių savybių kaip efektyvumas, reaktyvumas, kokias turi visuma. Išimant vieną ar dvi medžiagas iš augalo ir pašalinant likusias kaip neturinčias maistinės vertės, paneigia esminius chemijos principus.

Kaskart iš maisto išėmus maistinę medžiagą ir jo sukoncentruotą dozę maitinant žmones, taip sukuriamas išmestų medžiagų trūkumas. Sinerginiai elementai, kurie aptinkami maiste, reikalingi organizmui, kad metabolizuotų veikliąją medžiagą. Kai koncentruota cheminė medžiaga patenka į organizmą, kartu turi būti ir kiti sinerginiai elementai esantys maiste būtent tam, kad organizmas juos galėtų tinkamai panaudoti. Kaip pavyzdžiui, rafinuoto cukraus (baltojo cukraus) naudojimas, tarp daugelio kitų veiksnių, sukuria vitamino B ir Kalio trūkumą. Jei šios sudėtinės medžiagos nėra lengvai prieinamos, tuomet organizmas turi arba „apiplėšti“ savo audinius, kad juos gautų arba veiklioji medžiaga tiesiog praeina pro organizmą nepanaudota. Deja, organizmas privalo į šią medžiagą reaguoti kaip į pašalinę ir turi naudoti savo energiją, kad ją pašalintų (detoksikuotų) bei kitaip apdorotų perteklių. Jei perteklius pasiekia tokį lygį, kuomet organizmas jau nebesugeba užkirsti kelio jo kaupimuisi, tuomet tai sukelia pašalinius poveikius.

„Maisto ir vaistų administracija“ (FDA – JAV valstybinė įstaiga) ir organizuota medicina dažnai išleidžia pranešimą apie augalus, jog jų vartojimas gali būti pavojingas visuomenei. Manau būtina trumpai paaiškinti apie tai. Farmakologijai rūpi tiktais veikliosios medžiagos efektyvumas. Kadangi šios veikliosios medžiagos jau nebėra susijungusios su baltymais, angliavandeniais, lipidais, sinerginiais enzimais, koenzimais maiste ir kitomis medžiagomis, todėl jos iš esmės nebėra maistas ir gali lengvai sukelti šalutinius poveikius, taip dažnai susijusius su receptinių vaistų vartojimu.

Augale radus cheminę medžiagą ir testuojant jos sukoncentruotą dozę ir vėliau teigiant, kad augalas veikia nuodingai net neįvertinus ten esančių kartu kitų cheminių medžiagų sugebėjimo pakeisti, sumažinti, padidinti ar netgi visiškai užkirsti kelią veikliosios cheminės medžiagos poveikiui, negalima vadinti mitybos mokslu.

---

Paruošė Gydovas

ŠALTINIAI:

1. Knyga: Food enzymes the missing link to radiant health by Humbart Santillo N.D.
2. Knyga: Food enzymes for health and longevity by Dr. Edward Howell
3. Knyga: Enzyme nutrition the food enzyme concept by Dr. Edward Howell
4. Knyga: Enzymes the key to health by Howard F. Loomis Jr.
5. Knyga: The enzyme advantage by Howard F. Loomis Jr.