„Tiesiog nebeįmanoma pasitikėti daugeliu paskelbtų klinikinių tyrimų, pasikliauti patikimų medikų sprendimu ar autoritetingomis medicinos mokslo gairėmis. Nesidžiaugiu šia išvada, kurią palengva nenoriai priėjau per du dešimtmečius, kaip „The New England Journal of Medicine“ redaktorė“.
– Marcia Angell, medikė.
Pagal Jon Rappoport
Medicinos realybės klastojimas nuo pat ištakų, tai operacija, skirta sustiprinti medicinos kartelio – vienos įtakingiausių jėgų planetoje – galią.
Kuo remiasi medikai? Kuo remiasi medicinos mokyklos? Kuo remiasi medicinos žurnalai ir pagrindiniai medicinos žurnalistai bei vaistų kompanijos ir “Maisto ir vaistų administracija” (Food and drug administration – FDA).
Paskelbtų klinikinių vaistų tyrimų šventumas.
Šie tyrimai nustato, ar vaistai saugūs ir veiksmingi. Vaistai išbandomi su savanoriais žmonėmis. Rezultatai pateikiami lentelėse. Tyrimas aprašomas dokumente, kurį spausdina medicinos žurnalas.
Mokslas tai racionalumas. Be šių tyrimų visa medicinos tyrimų sritis pavirstų į nekontroliuojamą chaosą.
Per žiniasklaidą visuomenė sužino apie naujausią proveržį medicinos srityje, naujausią vaistą, naujausią tyrimą. Per kabinetuose sėdinčius savo medikus visuomenė sužino, kokius vaistus jie turėtų vartoti. Ir patys medikai žino, nes jie perskaitė paskelbtus pranešimus (abstraktus) medicinos žurnaluose – ataskaitas, kuriose aprašomi klinikiniai bandymai. O jei medikai iš tikrųjų neskaitė pranešimų, jiems apie juos pranešė vaistų dyleriai (pardavėjai).
Ir kai medicinos kartelio šalininkai viešumoje užpuola vadinamosios alternatyviosios medicinos ar natūraliosios sveikatos šalininkus, jie linkę paminėti, kad jų pačių šventa ir nekvestionuojama profesija pagrįsta tikru mokslu, tyrimais ir klinikiniais bandymais.
Kaip vienas medikas nekartą teigė: „Klinikiniai bandymai ir paskelbti tyrimai neleidžia mums grįžti į akmens amžių“.
Prieš šešiolika metų Graikijos Ioanninos universiteto (University of Ioannina) medicinos mokyklos epidemiologijos profesorius Džonas Ioannidis nustatė, kad beveik pusė paskelbtų mokslinių žurnalų straipsnių išvados buvo klaidingos, nes nepriklausomiems tyrėjams nepavyko jų atkartoti. Ši problema ypač plačiai paplitusi medicinos tyrimuose, kur recenzuojami straipsniai medicinos žurnaluose gali būti labai svarbūs darant įtaką sprendimams dėl daugelio milijonų, o kartais ir kelių milijardų eurų išlaidų. Būtų keista, jei interesų konfliktai kartas nuo karto nepakenktų redakciniam neutralumui, o medicininių tyrimų atveju šališkumo šaltiniai tiesiog akivaizdūs. Dauguma medicinos žurnalų gauna pusę ar daugiau pajamų iš farmacijos kompanijų reklamos ir pakartotinio jų žurnalo spausdinimo užsakymų, o dešimtys kitų [žurnalų] priklauso tokioms įmonėms kaip medicinos leidėjas „Wolters Kluwer“, kuris taip pat teikia rinkodaros paslaugas farmacijos pramonei.
Štai dvi citatos iš Marcia Angell, buvusios „The New England Journal of Medicine“, bene prestižiškiausio pasaulio medicinos žurnalo, vyriausiosios redaktorės knygos pavadinimu – „Tiesa apie vaistų kompanijas“ (The truth about the drug companies):
„Susipažinkime kaip atliekami klinikiniai bandymai, kurių metu vaistai tiriami su žmonėms. Kad naujas vaistas galėtų patekti į rinką, jo gamintojas turi finansiškai remti klinikinius bandymus, kad parodytų pvz. JAV FDA, kad vaistas saugus ir veiksmingas, dažniausiai jį lyginant su placebu ar kitomis tabletėmis. Visų tyrimų rezultatai (jų gali būti daug) pateikiami FDA, o jei vienas ar du tyrimai iš visų gaunasi teigiami – jie rodo veiksmingumą be rimtos rizikos, vaistas paprastai patvirtinamas, net jei visi kiti bandymai neigiami“.
Atsižvelgiant į šią kontrolę ir įmonėje vykstančius interesų konfliktus nenuostabu, kad medicinos žurnaluose paskelbti [vaistų] pramonės remiami tyrimai nuolat pataikauja savo rėmėjų vaistams – daugiausiai dėl to, kad neigiami rezultatai nėra skelbiami, teigiami rezultatai kartojami juos pateikiant šiek tiek kitokia forma ir net neigiamiems rezultatams suteikiamas teigiamas prieskonis. Pavyzdžiui, peržiūrėjus septyniasdešimt keturis su antidepresantais atliktus klinikinius tyrimus nustatyta, kad iš trisdešimt aštuonių teigiamų tyrimų buvo paskelbti trisdešimt septyni. Tačiau, iš atliktų trisdešimt šešių neigiamų tyrimų net trisdešimt trys jų nebuvo paskelbti arba pateikti taip, kad atrodytų teigiamai.
Pasirodo, kad informacinio ruporo šaltinis, kuris maitina visą farmacijos medicinos suvokimą, tai visiška apgaulė.
„Turime klinikinių vaistų bandymų tyrimus ir jie skelbiami aukščiausio rango žurnaluose.“
Taip klastojami mokslo tyrimai klaidinantis visuomenę. Nuo viršaus iki apačios apgaubta melu.
Galbūt ši informacija padės sekantį kartą diskusijoje, kai draugas, pažįstamas, giminaitis ar kolega, apsimesdamas, kad iš tikrųjų ką nors apie tai nusimano, tarstels, kad farmacijos medicina (vaistų pramonė) tai didžiulė sėkmė modernioje visuomenėje.
Jei jums dar negana, pacituokite garsųjį daktarės Barbaros Starfield tyrimą pavadinimu „Ar JAV sveikata tikrai geriausia pasaulyje?” Medicinos žurnale „Journal of the American Medical Association“, 2000 m. liepos 26 d. B. Starfield priėjo išvadą, kad JAV medicinos sistema kasmet nužudo 225 000 žmonių – iš jų 106 000 miršta nuo FDA patvirtintų (į rinką išleistų) vaistų. Kitaip tariant, per dešimtmetį padeda iškeliauti pas Abraomą daugiau nei dviems milijonams žmonių.
Įdomi pastaba: rugpjūčio mėnesio medicinos žurnalų redaktoriai žaidžia savotišką žaidimą. Tarkime, vaistų kompanija ką tik baigė fiksuoti (užrašinėti) klinikinio vaisto tyrimo rezultatus ir juos pateikė žurnalui publikuoti. Redaktorius žino, kad bendrovė atliko pusšimtį kitų tokių bandymų su tuo pačiu vaistu… ir jie neatrodė gerai. Šis vaistas sukėlė siaubingus kraujospūdžio ir cukraus kiekio kraujyje svyravimus. Taip pat širdies priepuolius bei širdies smūgius. Tačiau būtent šis, paskelbti pateiktas VIENETINIS tyrimas atrodo labai teigiamai. Redaktorius žino, kad jeigu jis tai išspausdins, pamiršęs apie bet kokią etiką, vaistų kompanija užsakys pakartotinus šio tyrimo spausdinimo darbus ir išplatins juos viso pasaulio medikams, žurnalistams, profesoriams bei valdžios atstovams. Vaistų kompanija užsakys ir sumokės už tokį kiekį spaudinių, kad medicinos žurnalas galės uždirbti net 700 000 $ vien už šio VIENETINIO TYRIMO paskelbimą. Redaktorius galvoja: nepaskelbsiu – pinigų nebus, paskelbsiu – uždirbsiu 700 000 $.
IŠPLAUTAS PLACEBAS (placebo washout)
Tai dar vienas būdas atlikti medicininius bandymus, kurie garantuoja melo laviną aplink pasaulį. Tai imantresnis būdas, kad tyrimai atrodytų geriau, kai taip nėra.
Tarkime, jūs nuėjote į mokyklą norėdami sužinoti, ar tai tinkama vieta jūsų vaikui įgyti išsilavinimą. Ir jums pateikė bendrus studentų atliktų standartinių testų rezultatus, ir šie įrašai pasirodė gana įspūdingi.
Tačiau įsigilinę šiek tiek plačiau, pastebėjote įdomų dalyką. Mokyklos vadovas žinojo, kad kai kurie mokiniai tiesiog nekaip atliko testus, todėl atleido juos nuo egzaminų laikymo.
Lengvai sukrėsti, jūs jam pasakėte: pasirodymų rekordai apgaulingi. Jie neatspindi tiesos.
Ir jis jums atsakė: „Visai ne. Aš tik kaupiau statistiką apie tuos mokinius, kurie gabūs atlikti testus. Jie yra svarbesnė populiacija. O kiti apskritai neturėtų būti testuojami. Šioje vietoje negabių mokinių neįtraukiame ir jų neskaičiuojame“.
Turėkite minty paminetą analogiją.
Noriu jus įspėti apie stulbinančią medicinos praktiką klinikinių psichiatrinių vaistų bandymų metu.
Tai vadinama “placebo išplovimu.”
Iš esmės tai veikia taip. Prieš pradedant tirti naujo vaisto, kurį nori parduoti, veiksmingumą, vaistų kompanijos mokslininkai suburia visus savanorius ir duoda jiems cukraus piliulę.
Po dešimties dienų, vartojusių placebą, tyrėjai pašalina žmones, kuriems pagerėjo sveikata. Jie išmeta juos iš paskesnio klinikinio tyrimo. Tiesiog atsisveikina su jais.
Mokslininkai nenori, kad šie žmonės dalyvautų tikrame klinikiniame bandyme, kuris bus atliekamas vėliau.
Žinoma, jie tvirtina, kad šiai išplovimo strategijai turi svarių priežasčių. Tačiau faktas tas, kad pašalinus šiuos savanorius iš tyrimo, daug didesnė tikimybė, kad tiriamasis vaistas atrodys daug geriau, nei atrodytų realiai.
Tada jie pereina prie tikrojo klinikinio bandymo. Likusius savanorius jie suskirsto į dvi grupes. Tie, kurie gaus vaistą, ir tie, kuriems bus skiriamas kitas placebas.
Tiriamiesiems nepasakoma, kurioje grupėje jie bus. Tai visa esmė. Aklas tyrimas leidžia mokslininkams palyginti žmonių, kuriems pagerėja vartojant vaistą, skaičių su tais, kuriems pagerėja vartojant placebą.
Suprantate, mokslininkų tarpe plačiai žinoma, kad kai kuriems žmonėms sveikata pagerės vartojant beveik bet ką. Štai kodėl jie sudaro dvi grupes. Jie turi įrodyti (FDA), kad vaistas veikia geriau nei cukraus tabletė.
Skaičiavimai skiriasi, kiek procentų pagerėja sveikata žmonėms vartojant placebą. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad maždaug 35–45%. Kartais procentas didesnis placebo pusėje.
Bet juk mokslininkai JAU išprašė žmones lauk, kuriems per pirmas 10 dienų per išankstinį “Placebo išplovimą” pagerėjo vartojant cukraus tabletes!
Tai kas gi vyksta?
Na, tikrame klinikiniame bandyme, kuriame pusė žmonių gauna placebą, o pusė – vaistus, tie žmonės, kurie gauna placebą – apsiginkuoja viltimi, kad jie gauna vaistą – todėl jaučiasi geriau, nors jie tik ryja “cukraus” tabletes.
Tačiau mokslininkai turi parodyti, kad daugiau žmonių jaučiasi geriau, kurie vartoja vaistą nei tie, kurie gauna placebą.
Tai yra visa tokio tipo klinikinių bandymų priežastis.
FDA, patvirtinanti visus vaistus, skirtus visuomeniniam naudojimui, žino viską apie “Išplaunamą placebą“. Tyrėjai tai žino. Psichiatrai tai žino. Vaistų kompanijos tai žino. Net kai kurie medicinos žurnalistai tai žino.
„Mokslas tai neatsiejamas nuolankumas. Mokslininkai nesiekia primesti savo poreikių ir norų gamtai, bet nuolankiai tardo gamtą ir rimtai žiūri į tai, ką randa. Mes žinome, kad gerbiami mokslininkai klydo. Mes suprantame žmogaus netobulumą. Mes reikalaujame nepriklausomai ir kiek įmanoma kiekybiškai patikrinti siūlomus įsitikinimus“.
– Karlas Saganas
Ir vis dėlto praktika tęsiasi.
Jei vis dar šiek tiek neapsisprendžiate dėl šio sukčiavimo, leiskite man tai išdėstyti taip:
Vaistų kompanija sukūrė naują vaistą Gx, skirtą depresijai. Jo dar nėra rinkoje. Tam jiems reikia FDA patvirtinimo, o patvirtinimas priklauso nuo klinikinio bandymo, kurį bendrovė ketina pradėti, rezultatų.
Bendrovė užregistruoja 500 savanorių, kurie atitinka pagrindinius klinikinės depresijos diagnozės kriterijus.
Po 10 dienų kompanija sužino, kuriems iš 500 žmonių pagerėjo: placebo efektas. Tarkime, 80-čiai žmonių. Jie jaučiasi geriau. Atia. Jie pašalinami iš tolesnio svarstymo. Jų nebėra tyrime.
Kodėl? Kadangi didelė tikimybė, jog, jei jiems būtų leista pereiti į kitą etapą, tai, baigę vartoti cukraus tabletes, greičiausiai pasakytų: „Oho, aš jaučiuosi daug geriau. Jaučiuosi mažiau prislėgtas“.
O TAI reiškia, kad žmonės, kuriems buvo skiriamas tikrasis vaistas Gx, „susidurtų su didesne konkurencija“ iš grupės, kuri vartojo placebą.
Bet jei į šį vėlesnį etapą, į placebo grupę būtų įtraukti pirmieji 80 žmonių, kurie buvo išstumti į šoną po placebo išplovimo fazės, tyrėjų išvados pasirodytų gana prastos vaistui ir vaistų įmonei. Gx pasirodytų ne geriau nei “cukraus” tabletė.
Ir tai vadinama MOKSLU.
„The Lancet“ redaktorius Richardas Hortonas rašė, kad kažkas nutiko su vienu didžiausių mūsų žmonijos kūrinių: „Byla prieš mokslą nesudėtinga: didžioji dalis mokslinės literatūros, galbūt pusė, gali būti tiesiog netiesa. Tyrimai, susiję su nedideliais imčių dydžiais, mažais efektais, netinkamomis tiriamosiomis analizėmis ir akivaizdžiais interesų konfliktais, kartu su manija siekti abejotinos svarbos madingų tendencijų. Mokslas pasuko tamsos link.“
Išvertė Kristina Rudienė, tekstą taisė Kornelija Lukoševičė
Ligos išsivysto mumyse ir iš mūsų. 