REZUS FAKTORIUS: ką žinote apie kraują?

Paruošta pagal Feli Popescu

Straipsnyje “Rh in Blut” (DER SPIEGEL, 1948 m. rugpjūtis) galima perskaityti tokią pastraipą: “Alfelde, Žemutinėje Saksonijoje vivisektoriai laukia 300 beždžionių. Naujajame Delyje, Indijoje skubaus prašymo transportuoti šiuos gyvūnus laukia atsakinga ministerija. Tai Rezus beždžionės. Jos bus naudojamos Vokietijos medicininiuose institutuose.”¹

Tai, kad Rezus beždžionės buvo labai vertinamos ir paklausios kaip specialūs „moksliniai objektai” buvo dėl to, kad Profesorius Karlas Landsteineris iš Rockefellerio instituto Niujorke, kuris 20 amžiaus pradžioje savo darbdavių nurodymu, ieškojo „pirštų antspaudų atitikmens kraujyje”, kad galėtų klasifikuoti žmones pagal tam tikras kraujo charakteristikas ir, ko pasekoje, jam paskyrė Nobelio premiją.

Profesoriui Lansteineriui labai patiko eksperimentuoti su beždžionėmis.² Profesorius ir jo bendradarbis Dr. Ervinas Poperis paėmė išdžiūvusį nugaros smegenų audinį iš vaiko, kuris mirė nuo „polio” 1909 metais, ištirpdė jį vandenyje ir sušvirkštė maždaug 1-2 puodukus to „viralo“ į dviejų laboratorinių beždžionių pilvus. Iš dviejų beždžionių viena mirė po 8 dienų, o kitai po 17 dienų išsivystė paralyžiaus simptomai ir ji buvo nužudyta po dviejų dienų.

Nepatvirtinus rezultatų kontroliuojamais eksperimentais ar vadovaujantis Henle-Koch postulatais, kurie jau buvo galiojantys tuo metu, abu mokslininkai priėjo išvados, kad „poliomielitas sukeliamas per intraperitoninės injekcijos perkėlimą“. Kadangi jie nerado jokių bakterijų kurias galėtų kaltinti, jie „padarė prielaidą“, kad ligą greičiausiai sukelia „įsivaizduojamas nematomas virusas“.

Rockefeller Institutas pasiūlė prof. Landsteineriui darbą savo laboratorijose, kur institutas turėjo reikalingas „logistines priemones“ suteikti tūkstančius gyvūnų eksperimentams.

„KRAUJO GRUPIŲ“ ATRADIMAS

Landsteineris pirmasis atrado „kraujo grupes“. Wikipedia rašo: „kad klasifikuotų kraują, tam tikrų antigenų išraiškos grupuojamos į taip vadinamas kraujo grupių sistemas“.³ Svarbiausia “AB0 sistema“. Kaip Veronika Widmer pastebėjo ankstesniame klein-klein-aktion leidime, „prieštaravimai, atsiradę dėl kraujo grupių dogmos, buvo nudiskutuoti iš pradžių tvirtinant Rezus faktorių ir, vėliau, nuolatos pristatant tūkstančius kraujo pogrupių.“

Oficialus kraujo grupių nustatymo tikslas nebuvo išpildytas. Buvo siekiama išvengti dažnai išsivystančių problemų dėl kraujo perpylimų, kurios vistiek vyksta ir šiandien. Kaip Spiegel 1948 metais publikuotas straipsnis praneše, „medikai, vykdantys kraujo perpylimus, nepaisant išsamių svarstymų apie donorų ir gavėjų kraujo grupes, negali išvengti pasikartojančių šoko efektų, kurie kartais būna mirtini.“

Su moderniosios medicinos pažiūromis galime geriau suprasti įvykius, kurie privedė prie tokių tragedijų. Kraujo perpylimas, t.y. svetimo (negyvo) ir konservuoto kraujo įvedimas į gyvą organizmą dažnai sukelia ne tik anafilaksinį šoką, bet ir, be kita ko, infarktus, insultus ir blužnies nekrozę dėl kraujo nesuderinamumo. Ir šie simptomai neturi nieko bendro su „kraujo grupėmis“.

Ir dar daugiau, kraujo grupių dogma suteikia daug laisvės naujiems metodams konservuoto kraujo pakeitimui naudojantis naujais „biotechnologiniais“ būdais. Henrikas Klausenas ir jo kolegos iš Harvardo Universiteto sukūrė metodą kur kraujo grupės  A, B ir AB gali būti naudojamos sukurti labai paklausią 0 kraujo grupę. „Tyrimams“ laboratorijoje apribojimų nėra. ⁴

Sugrįškime atgal prie mūsų beždžionių ir senojo kraujo tyrimų meistro.

„REZUS FAKTORIAUS“ ATRADIMAS

Prof. Landsteineris ir jo kolega Wieneris sugalvojo suleisti iš Rezus beždžionių išgautą kraują jūrų kiaulytėms ir triušiams. Šiems gyvūnams nutiko tas pats kaip ir visiems kitiems gyviems padarams būtų nutikę tokioje situacijoje: jie sureagavo į suleista svetimą kraują. Jūros kiaulyčių ir triušių kraujyje susiformavo globulinai kurie buvo pakrikštyti kaip ‘antikūniai‘ („apsauga“ arba „imuninis serumas“) ir tada suleisti į kitų Rezus beždžionių kraują. Koks stebuklas! Raudonieji beždžionių kraujo kūneliai taip pat sureagavo į suleistą svetimą kraują. Ir, kaip visada, kontroliniai eksperimentai nebuvo atlikti.⁵ Be to, kliediedami, kad gyvybę galima studijuoti mėgintuvėlyje, mokslininkai „vakcinavo“ su naujai atrastu „anti-rezus serumu“ iš beždžionių ir triušių kraujo mišinio, ko pasekoje 85% sutirštėjo, o 15% nerodė jokios reakcijos. Kodėl15% neturėjo jokios reakcijos? Kodėl 15% visiškai nesureagavo į suleistą gyvūnų kraują? Jie nenorėjo toliau tyrinėti ir aiškintis. Jie džiaugėsi,  kad “nauja kraujo savybė buvo atrasta „su <imuninio serumo> pagalba prieš gyvūnų kraują“ ir, kad žmonės jau galėjo būti klasifikuojami kaip „Rezus teigiami“ ir „Rezus neigiami“.

Bet kas būtų atsitikę, jei Lansteineris ir Wieneris būtų eksperimentavę su krauju iš laukinių šernų ir maišelinių varlių? Tuomet jie būtų greičiausiai atradę savybę, kuri būtų žmones išskirsčiusi į „maišelinės varlės teigiamus“ ir „maišelinės varlės neigiamus“. Dėl to turėtume būti dėkingi, kad Lansteineris žaidė šį liūdną žadimą tik su beždžionėmis.

Kaip visada genų ir subgenų kliedėjime. Įdomu tai, kad taip pat buvo atrasta daug „antigenų derinių“. Remiantis Wikipedia, „svarbiausi antigenų deriniai (CE, Ce, cE ir ce) taip pat yra mažosiomis raidėmis žymimi antigenų deriniai, kuriuos galima surasti testuojant serumus su atitinkamais antikūniais. Taigi, kartu su anti-C serumu taip pat yra ir anti-c serumas ir t.t. Ant įprastinių Vokietijos kraujo donorystės kortelių, to pasekoje, rezus faktorius dubliuojamas kaip „ccddee“. Ši kombinacija padaro Rh kraujo grupių sistemą viena iš sudėtingiausių žmogaus kraujo grupių sistemų.“ ⁶

Tame pačiame Wikipedijos straipsnyje galima perskaityti: „Kadangi prie dažnų Rh-D ir Rh-CE genų apraiškų, egzistuoja ir kiti laukiniai tipai, ir literatūra taip pat turi numerologinį žymėjima kraujo grupių savybėms pagal rezus sistemą. Čia d=RH1, C=RH2, E=RH3, c=RH4, e=RH5, … Cw=RH8 su daugiau nei 50 variantų šiandien. Kaip tai iš tikrųjų rodoma genome, vis dar nėra galutinai paaiškinta.“ Mano manymu, sąmoningi mąsto, kad niekas čia nėra galutinai paaiškinta, jie dirba išskirtinai su begale nesibaigiančių hipotezių: ten yra „genai“ ir „subgenai“. O kaip dėl „šoninių genų“ tuomet? Tuomet yra fenotipai, laukiniai tipai ir, greičiausiai „prijaukinti tipai“, jie daro prielaidas, kad yra daugiau nei 50 kraujo grupių savybių „variantų“ kur vieni yra kiekybiniai o kiti kokybiniai ir t.t. Kaip gerai, kad mūsų alfabetas turi tiek daug radžių ar ne?

Vilys A. Flegelis 2007/10 medicinos žurnale publikavo „Rezus kraujo grupių sistemos genetika“⁷ apžvalgą. Ten yra tokie teiginiai kaip, kad Rezus tai pati sudėtingiausia iš visų 29 kraujo grupių sistemų, kurias turime apibūdintas šiai dienai. Flegelis tęsdamas sako, kad Rezus baltymai RhD ir RhCE labai panašūs ir skiriasi „tik 36 iš 417 amino rūgščių padėtimis“. Taip pat yra ne viena D-neigiamo fenotipo variacija, kur kiekviena yra priskiriama „Part D“ (Dalinis D) „weak D“ (silpnas D) „DEL“ ir t.t.

Smulkiu šriftu straipsnio pabaigoje laukia šis tekstas: „Prof. Flegelis ir DRK kraujo aukojimo paslaugos Baden-Württemberg-Hessen gGmbH svarsto patentus arba patentų paraiškas dėl nukleotidų sekų ir jų molekulinės diagnostikos panaudojimo, kaip silpnas D, rezus dėžutė, RHD ištrynimo ir kelių DEL alelių”. Na, greičiausiai viskas bus gerai!

NESPECIFINĖS KRAUJO CHARAKTERISTIKOS, KURIOS GALI BŪTI MODIFIKUOJAMOS

Dabar jau žinoma, kad po organų ar kraujo kamieninių ląstelių persodinimų, gali įvykti tiek „perėjimas“ iš „rezus neigiamo“ į „rezus teigiamą“ bei kraujo grupės virtimas kita grupe su visomis susijusiomis tos kraujo grupės savybėmis.^{8 9}

Linksma istorija rodo, kad rezus teorija tai tiesiog beždžionių žaidimas. 1953 metais bendrosios praktikos daktaras Miguel Layrisse padarė stulbinantį atradimą Karakase, Venesueloje, kuris, žinoma, nesulaukė tokios didelės antraštės kaip Landsteinerio atradimas. Larysse gydė Venesualietį vaiką vardu Diego, kuris gimė su įtariamu „kraujo defektu“.¹⁰ Jo raudonieji kraujo kūneliai iš esmės buvo suirę – diagnozė: “eritroblastozė“. Kitaip tarian, vadovaujantis klinikiniais medicininiais išrašais, kliniškai vaizdas buvo panašus į sunkią geltą. Nors daktaras kelis kartus išsamiai tyrė šviežią tėvų kraują, jis nerado jokių „rezus“ diagnozės įrodymų. Kadangi jis nebuvo susipažinęs su “MODERNIAJA MEDICINA” ir negalėjo tinkamai klasifikuoti simptomų, Layrisse darė prielaidą kad simptomai buvo sukeliami kito nežinomo „faktoriaus kraujyje“. Po to kai Layrisse išsiuntė mėginius įvertinimui į Serologinių tyrimų institutą Naujajame Džersyje, daktaras išdidžiai pranešė apie naujos kraujo grupės atradimą, kuri į medicinos istoriją įėjo kaip „Diego Faktorius“. Tokiu būdų įmanoma atrasti tokias kraujo grupes kaip „Maksimilijan“ ar „Friedhelm tipą“ ištirus visus vaikus su panašiais simptomais

KAM TAI NAUDINGA?

Pradžioje, su „rezus faktoriaus“ atradimu mažai ką buvo galima padaryti. Greitai reikėjo ištraukti iš skrybėlės patologiją, kurią būtų galima susieti su rezus faktoriumi kaip “problemą”, kad šis atradimas būtų paverstas į pinigus. Taigi, pasirinkimas buvo atliktas ir taip vadinama „eritroblastozė“ (Morbus haemolyticus neonatorum), sunki „hemolizinė anemija“ kurią galima priskirti išskirtinai tik naujagimiams.¹¹

Po šios „kraujo grupės“ atradimo buvo samprotaujama, kad „rezus neigiamos“ motinos kraujas sukuria „antikūnius“ prieš savo pačios kūdikio kraują per sužeidimus, kurie atsiranda gimdant pirmąjį jos vaiką, bet tai nėra pavojingą pirmąjam vaikui, o, keisčiausiai, tai pavojinga tik antro ar trečio nėštumo metu. Bet kodėl taip turėtų atsitikti moterims, kurių organizmai nesureagavo į injekciją su svetimais baltymais? Kur rastume priežastį? Tai kodėl taip vadinamos „rezus neigiamos“ moterys, t.y. nėščios moterys, kurios nereagavo į gyvūnų kraujo injekcijas, staiga pradėjo gaminti „antikūnius“ prieš savo pačios vaisių? Kur ryšys?

Remiantis medicininių mokyklų eritroblastozės apibūdinimais iš Wikipedijos, „priežastis dažniausiai kraujo grupės netoleravimas rezus sistemoje“. „Apžiūros metu daktaras dažnai randą padidėjusią blužnį ir kepenis (hepatosplenomegalija) ir baltymų trūkumą, kuris pastebimas dėl vandens kaupimosi po oda (edema) ir skysčio kaupimasis pilvaplėvės ertmėje (ascitas).“ Realybėje, kaip ir su gripu (ŪMI ORGANIZMO DETOKSIKACIJA) ar AIDS, skirtingi simptomai, tokie kaip mažakraujystė, bendras silpnumas, pleuros efuzija (skysčio kaupimasis pleuroje, ertmė tarp plaučių ir krūtinės sienos), edema ar priešgimdyvinė gelta (kuri dažnai pasitaiko ir „rezus teigiamoms“ motinoms) ir t.t. Ir šiam diagnostiniam atradimui kiekvienas simptomas turi savo priežastis. 

TEGUL KRAUJAS (VERSLAS) LIEJASI LAISVAI

Šiuo atveju (šiek tiek aplamdytas) kraujo perpylimo verslas buvo dar labiau pastumėtas, kadangi dabar buvo teigiama, kad kūdikiams su „eritroblastozės“ diagnoze reikėjo atlikti bendrą kraujo perpilymą tam, kad pašalinti „antigeno D antikūnius“. Jie kai kuriais atvejais pasiekė netgi tai, kad kraujo perpylimas vyktų kūdikiui dar būnant gimdoje.

Nebuvo atsižvelgta į tai, kad kiekvieno negyvo, konservuoto kraujo perpylimo metu naujagimiams buvo sukeliama didelė dviguba trauma: kūdikis pirmiausia praranda visą sveiką savo kraują iš karto po gimimo, tada gauna svetimą negyvą kraują iš suaugusio žmogaus. Svetimo kraujo perpylimų pavojai būna įvairūs. Pasekmės gali svyruoti nuo alerginių reakcijų iki inkstų pažeidimo. Šis negyvas svetimas kraujas taip pat sukelia mažam susilpnintam kūneliui neįtikėtiną ir staigų stresą, nes svetimas kraujas niekada netampa “savu” krauju, nepaisant medicinos mokyklų fantazijų! Mūsų neturėtų stebinti tai, kad tiek daug kūdikių miršta nepaisant viso šito (o gal dėl kraujo perpylimo?).

Techniniame Prof. Dr. Akselio Seltsamo straipsnyje pavadintame „Rezus D-Diagnozė neštumo metu“ jis mini, kad daugelis kitų veiksnių svarstomi dėl šio taip vadinamo „nesuderinamumo“: Traumos nėštumo metu, chorioninės VILLI biopsija, amniocentezė (Vaisiaus vandenų tyrimas) […].“ ¹² Todėl, su Moderniosios medicinos žiniomis galime manyti, kad „eritroblastozei“ priskiriami simptomai veikiau susiję su konfliktais ir neturi nieko bendro su taip vadinamu įgimtu‚ “kraujo netoleravimu“. Dar daugiau, taip pat nesuprantama, remiantis šiuo straipsniu, kad „kartais antrojo“ ar „dažnai tik trečiosios šalies kontakto metu“ su tuo pačiu „antigenu“ atsirastų tariamas „antrinis motinos menamas imuninis atsakas“, kuris sunaikintų „kitas priešiškas“ jos kūdikio kraujo ląsteles dar gimdoje.

Bet kuriuo atveju, žinome iš medicinos istorijos, kad ten, kur eksperimentai vykdomi su pažeistu/užkrėstu krauju, „antikūnių“ testo išradimas ar patentavimas būna ne už kalnų.

KOMBSO (Coombs) ANTIKŪNIŲ TESTAS

Po to, kai 1940 metais Landsteineris ir Wieneris paviešino savo „Rezus kraujo grupės sistemos“ atradimą, Anglijos Galton Laboratorijos serumų skyriaus daktarai Race ir Taylor taip pat prisijungė prie šios aukso gyslos. Taip pat 1940 m. paskelbė, kad be „tikėtinos normalios anti-Rh antikūnių formos (nuo šiol vadinamų anti-D antikūniais)“, kai jie buvo ištirpinti fiziologiniame tirpale, buvo ir „nepilnų antikūnių“ variantai, (t. y. nekimbantys „antikūniai“). Iš pradžių, tai buvo galima nustatyti su taip vadinamu blokavimo testu, t.y. Rh teigiamų ląstelių blokavimas ištirpintame nevisame „serume“, kad „normalūs antikūniai“ negalėtų sukelti eritrocitų agliutinacijos (prikibimo).

Kol vyko šie tyrimai, veterinaras vardu Kombsas, susidomėjo šiais „nevisais antikūniais“. 1945 metais jis sugebėjo sukurti „antiglobulino testo“ metodą.¹³ Pirmiausia, Kombso komanda turėjo pagaminti „anti-serumą prieš žmogaus globulinus“ ir tuomet išplėtoti testą “sukurto ant triušio, anti-žmogaus globulinu”. Laimei, fiziologinė laboratorija turėjo triušio serumo atsargų, iš triušių, kurie prieš tai buvo „suskiepyti“ su žmogaus globulinu, žmogaus serumu ir žmogaus pseudo-globulinu. Komanda eksperimentavo su šiais serumais kol mėgintuvėlyje rezultatai galėjo būti deklaruojami kaip pakankamai „specifiški“, kad būtų galima teikti paraiškas susijusiems patentams.¹⁴

Tuo metu, remiantis 2012 metų Sandleris ir kt. tyrimu, galima parodyti netgi naujus molekulinio kraujo tipavimo metodus, kurie dabar vadinami „kintamais D antigenais, kurie, atsižvelgiant į naudojamą laboratorinį metodą, buvo nustatyti kaip teigiami Rh arba neigiami“. ¹⁵

Kombso testas vadinamas „hemagliutinacijos testas“ ir, remiantis Nacionaline medicinos biblioteka, sudarytas iš [patentuoto] reagento („antiglobulino arba anti-žmogiško globulino triušio imunoserumo“), kuris pridedamas į paciento serumą, siekiant atpažinti nepilnus (nelipnius, vienvalenčius) blokuojančius antikūnius, kurie dengia eritrocitus. Testas tai „sumaišyto triušio kraujo anti-IgG ir monokloninio antikūnio (IgM Anti-C3d, pelė, klono BRIC 8) mišinys.“

Kadangi šie tyrimai nėra kalibruoti (nėra aukso standarto), todėl rezultatai nepatikimi ir naudojami nesiremiant moksliniu metodu. Internete ir įvairiuose motinų forumuose galima perskaityti daugybę pranešimų apie moteris, kurios turėjo skirtingus tyrimo rezultatus priklausomai nuo tyrimą atlikusios laboratorijos (vieną kartą Rezus teigiamas, po dviejų metų Rezus neigiamas arba prieš gimdant Rezus neigiamas, po gimdymo Rezus teigiamas ir t.t.). Arba, kurios susidūrė su  savo medikų apibūdinamais apokaliptiniais scenarijais: „Jos dabar Rezus neigiami, todėl be anti-D profilaktikos pagimdys neįgalų vaiką“ – motinos, kurios ignoravo medikus, žinoma, pagimdė sveikus vaikus.

ANTI-D PROFILAKTIKA

Beveik visada būna taip, kad tik užpatentavus „antikūnių testą“, „skiepo“ ilgai laukti nereikia.

Taip pat nesvarbu, kad skiepais teoriškai siekiama sukurti antikūnius prieš įsivaizduojamus „sukėlėjus“, ir kad ši Rezus teorija, jog antikūniai staiga profilaktiškai naudojami prieš kitų antikūnių gamybą, labai atsilieka.  Vakcinacija, „profilaktinė“ injekcija „izoimunizuotoms“ moterims iš kart po gimdymo (visai neseniai taip pat nėščioms moterims su „Rh neigiama kraujo grupe“) turėjo būti pagaminta.

Siekiant paskatinti išsigandusias moteris „apsaugoti savo kūdikius“ injekcijos pagalba nesiremiant solidžiais moksliniais tyrimais apie „anti – D – profilaktiką“, buvo pranešta, kad „antikūniai“ iš švirkšto naudingi, kai tuo tarpu pačios motinos „antikūniai“ žaloja vaisių.

1967 metais, pavyzdžiui, „Baltachalačiai detektyvai“ aplink Hamburgą (Hoppe), pagaliau atrinko 9 kraujo serumo mėginius iš 2300 „profilių“ tam, kad pagamintų naują preparatą, kuris, taip sakomą, turėtų padėti išvengti mirtinos „netolerancijos“ tarp motinos ir jos negimusio vaiko kraujo. Profesorius Ernstas Fromas, Vokietijos Medikų Asociacijos Prezidentas, nedelsiant paskelbė dievobaimingą pranešimą, kad „eritroblastozė“ dabar gali būti „praktiškai išnaikinta visiškai“. Šios stebuklingos geidžiamos „apsauginės medžiagos“ pavadinimas?! Anti D -gamaglobulinas.¹⁶

Amerikos ir Australijos mokslininkai anksčiau išbandė tariamą anti-D gama globulino poveikį, gautą iš žmogaus kraujo plazmos, tačiau „apsauginėje medžiagoje“ buvo nemažai priemaišų. Vokietijos komandai aplink Hoppe 1967 metais, neva pavyko, po 2000 savanorių žmonių paieškos kraujo nuleidimui, kur reikėjo išfiltruoti tuos, „kurių kraujyje ieškoma veiklioji medžiaga buvo ypač dideliais kiekiais “.  Priedo, „naudojant tinkamą injekciją“ prieš paimant kraują, jie taip pat „padidino anti-D gama globulino efektyvumą, išgauto iš donoro kraujo, dar esant jo kūne,“.

Nebuvo atlikti jokie tyrimai apie ilgalaikius poveikius ar galimas rizikas motinoms ar jų kūdikiams dėl rutininės „anti-D profilaktikos“, nepaisant to, kad problema buvo gan kontraversiška tuo metu. ¹⁷

Spiegel 1967 metų straipsnyje teigiama: „ Iš 12 litrų kraujo plazmos, kuria jie palaipsniui ėmė iš donorų, Hamburgo daktarai išgavo 6000 ampulių taip geidžiamos veikliosios medžiagos. Vienos ampulės užtenka, kad apsaugotų pacientą nuo Rezus pavojaus, kurį sukeltų jos sekantis vaikas.“

Juk žinoma kaip nerimas ir panika veikia neščias moteris, ir jų vaisiaus vystymąsi gimdoje, todėl dirbtinai sukeltas Rezus baimės kėlimas, visam laikui užprogramuoja būsimas motinas gyventi su nėštumo (antro ar trečio) baime.

Todėl „išsigelbėjimas“, kaip visada, gali ateiti tik iš medikų švirkšto. Taigi, pažiūrėkime atidžiau į šitą „gyvybę apsaugantį“ švirkštą.

Faktiškai, tokios taip vadinamos anti-D profilaktikos medžiagos (kaip pvz. B. RhoGAM, RHESOGAM, RHOPHYLAC, Partobulin, Rhesonative, ir t.t.) yra raudoname sąraše po pavadinimu – „Serumai, imunoglobulinai ir vakcinos“!

Anti-D injekcijos poveikis padeda izodeimunizuotam žmogui staigiai sureaguoti į hepatito ar ŽIV testus teigiamai. Štai kas teigiama anti-D produkto RHESONATIV techninėje informacijoje: „„Atliekant serologinius imunoglobulinų po injekcijos tyrimus, reikia pažymėti, kad paciento kraujyje laikinai padaugėja įvairių pasyviai tiekiamų antikūnų, kurių nustatymas gali būti klaidingas. Kraujo grupių nustatymo įtaka tyrimo rezultatams, antikūnių nustatymams, įskaitant ir Kombso testą.“

RhoGAM pakuotės lankstinukas taip pat turi nuorodą į laboratorinius tyrimus: „Po RhoGAM paskyrimo kai kurių kraujo tyrimų (serologinių testų) rezultatai gali skirtis kurį laiką. Jei esate motina, kuriai paskirtas RhoGAM prieš gimstant jūsų kudikiui, kai kurių kraujo tyrimų, susijusių su jūsų kūdikiu, rezultatai taip pat gali skirtis.“

Po anti-D injekcijos suleidimo tokie tyrimai turėtų būti naudojami su atsarga, kad asmuo staiga nebūtų paženklintas kaip „hepatito ar ŽIV pacientas“.

Tokių produktų, kaip pvz. Rhesonativ, gamintojai taip pat apsaugo save dėl injekcijų užterštumo: „Iprastinės priemonės siekiant užkirsti kelią infekcijoms, atsirandančioms dėl vaistų, pagamintų iš žmogaus kraujo ar plazmos vartojimo, yra – donorų atrinkimas, individualios donorystės ir plazmos telkinių specifiniams infekcijos žymenims patikrinimas, taip pat efektyvūs inaktyvavimo/pašalinimo gamybos etapai. Nepaisant to, negalima visiškai atmesti infekcinių ligų, kurias sukelia infekcijų perdavimas, galimybės, kai yra vartojami vaistai, pagaminti iš žmogaus kraujo ar plazmos.“

Iki 1998 metų RhoGAM švirkšto pakuotės lansktinukas nurodė, kad jį sudarė polisorbatas 80 ir kitos sudėtinės medžiagos, tokios kaip timerosalis (49% sudaro gyvsidabris). Nuo 2001 metų ši nuoroda daugiau neveikia, tačiau abejotina, ar šis priedas tikrai gali būti pašalintas iš galutinio produkto ar gamybiniai likučiai vis tiek gali turėti organinio junginio timerosalio „likučių“, kurių daugiau neprivaloma deklaruoti.

Kalbant apie tokių kraujo produktų patvirtinimo tyrimus, autorius Hanzas Tolzinas apie produkta Rhophylac, kurio reklaminis šūkis internete skamba: „mes padarome vaikus suderinamais“¹⁸ nustatė: “RHOPHYLAC nebuvo patvirtintas placebo kontroliuojamo lyginamojo tyrimo pagrindu, tačiau maždaug 250 Rh neigiamos kraujo grupės moterų, kurioms į veną suleistas RHOPHYLAC, buvo palygintos su panašaus skaičiaus moterų grupe, kurioms preparatas buvo suleistas į raumenį. Ir vertinami buvo tik kraujo rodmenys, o ne kaip dažnai iš tiesų sužalojami dar negimę kūdikiai.“ ¹⁹

Angliškoje RhoGAM techninės informacijos lentelėje galima rasti daugiau įdomios informacijos, kurios trūksta Vokiškoje versijoje:²⁰ Skyriuje „Klinikiniai tyrimai“ mes matome ivairių tyrimų įrodymus apie atsako santykį į skirtingas suleidžiamo RhoGAM dozes, kurie, stebėtinai, buvo atlikti išskirtinai tik su VYRAIS.

Skyriuje „Laboratoriniai tyrimai“ galima rasti kitą įžvalgų teiginį, kurį norėčiau palikti nesutrumpintą, kad kiekvienas skaitytojas galėtų susidaryti savo požiūrį: „Anti-D atsistatymas plazmoje ar serume po RhoGAM ar kito Rho(D) žmogaus imunoglobulino produkto injekcijos labai kintantis kiekvienu individualiu atveju. Anti-D nustatymas paciento plazmoje priklauso nuo laiko tarpo tarp injekcijos ir mėginio paėmimo bei tyrimo jautrumo. Šiuo metu, siekiant nustatyti dozės tinkamumą ir veiksmingumą, nėra jokių reikalavimų ar praktinių srandartų tirti anti-D buvimą organizme po RhoGAM injekcijos.“

Apibendrinant, galima drąsiai teigti, kad nagrinėjame klasikinį “NESĖKMĖ“‘ atvejį medicinoje. šis iškrypimas neišmanančiom neščioms moterims ar nuvargintoms naujoms motinoms gali kainuoti brangiai. Todėl patarčiau visiems skaitytojams išsamiai analizuoti informaciją iš nepriklausomų šaltinių ir priimti pagrįstus srendimus dėl savo ir savo vaikų gyvenimų. 

---

Orginalų straipsnį galite rasti nuspaudę šią nuorodą: https://impfen-neindanke.de/u/Feli+Popescu+-+Rhesus-Faktor+Wissenschafftplus_2-2018.pdf

Iš anglų kalbos vertė Justinas Staliūnas

Šaltiniai:

1. „Rh imBlut“, DER SPIEGEL, 21. August 1948, S. 19
2. 1909 – Dr. Karl Landsteiner, Dr. Erwin Popper – Uebertragung der Poliomyelitis acuta auf Affen, Zeitschrift f. Immunitätsforschung, Bd. II No. 4
3. https://de.wikipedia.org/wiki/Blutgruppe
4. Biotechnologie: NeuesVerfahrenändertBlutgruppe von Blutkonserven, Spiegel Online, 02.04.2007, abgerufen am 15.07.2016
5. K. Landsteiner, A, Wiener, An Agglutinable Factor in Human Blood Recognized by Immune Sera for Rhesus Blood, Proc. Soc. Exp. Biol. Med. 43:223 (1940)
6. https://de.wikipedia.org/wiki/Rhesusfaktor
7. Willy A. Flegel, „Genetik des Rhesus-Blutgruppensystems“, DeutschesÄrzteblatt 10/2007. A. 651
8. „BlutgruppewechseltnachLebertransplantation“, Die Welt, 24.01.2008
9. KaimoHirv, „HLA-Merkmale und Knochenmarkttransplantation“, ZentrumfürHumangenetik und Laboratoriumdiagnostik
10. „Erbe des Dschingis Khan“, DER SPIEGEL 29/1960, S. 59
11. Clarke CA, Donahoe WTA, McConnell RB, Further experimental studies on the prevention of Rh haemolytic disease, British Medical Journal, 1963, No 1, S. 979-984
12. Prof. Dr. Axel Seltsam et al., „Rhesus D-Diagnostik in der Schwangerschaft“, Hämotherapie (BeiträgezurTransfusionsmedizin), 7/2006
13. A.E. Mourant, „The discovery of the Anti-Globulin Test“, Vox Sang. 45: 180- 83, 1983
14. R.R.A. Coombs, Mourant et al., “A new test for the detection of weak and ‘incomplete’ Rh agglutinins”; Br. J. exp. Path. 26: 255-266, 1945
15. Sandler, Langeberg et al., New laboratory procedures and Rh blood type changes in a pregnant woman, Obstet Gynecol. 2012, 119(2 Pt. 2): 426-8
16. „Zwist geschlichtet“, DER SPIEGEL 26/1967, S. 116
17. Katz J, Transplacental passage of fetal red cells in abortion; increased incidence after curettage and effect of oxytocic drugs. British Medical Journal, Vol 214, No 4, 11.10.1969, S. 84-86
18. http://docplayer.org/12011750-Rhophylac-rhesusprophylaxe-in-derfertigspritze-sofort-i-m-oder-i-v-einsetzbar-anti-d-immunglobulin-der-neuengeneration.html
19. http://www.impfkritik.de/anti-d-prophylaxe/index.html; MacKenzie, Bichler et al., Efficacy and safety of a new, chromatographically purified rhesus (D) immunoglobulin, Eur J ObstetGynecolReprod Biol. 2004 Dec 1;117(2):154-61.
20. http://www.rhogam.com/clientuploads/pdfs/RH-0202-00-2015_RhoGAM%20Promo%20PI%2019854_Marketing-FINAL.pdf