Aliuminis Cancer Sveikesnis gyvenimas

APSAUGINIAI KREMAI nuo SAULĖS SPINDULIUOTĖS: TAMSIOJI SAULĖS VENGIMO PUSĖ

Pagal Elizabeth Plourde

2012 metais Elizabeth išleido savo, tyrimais paremtą knygą pavadinimu “Kremai nuo saulės – biologinis pavojus: traktuoti kaip pavojingas atliekas“(1). Ji nepadarė žymios įtakos pasaulyje kremų nuo saulės priemonių gaminimui, platinimui ir naudojimui. Dėl plataus šių kremų naudojimo padidėjo ne tik odos vėžio atvejų, bet ir pasaulio vandens šaltinių užterštumas.

STRAIPSNIO SANTRAUKA

  • Moksliniai tyrimai nepatvirtino teiginio, kad saulė nesaugi ar, kad sukelia melanomą (odos vėžį).
  • Kremų nuo saulės naudojimas tik skatina odos vėžio vystymąsį.
  • Cheminės medžiagos, esančios kremuose nuo saulės – nuodingos visoms organizmo sistemoms bei visai planetos gyvybei.
  • Kremuose esančios medžiagos, imituodamos mūsų hormonų formą, susijungia su organizmo hormonų receptoriais ir taip sutrikdo estrogeno, testosterono, progesterono bei skydliaukės hormonų veiklą.
  • Saulės spinduliai naudingi visam organizmui.
  • Dėl UVB spinduliuotės blokavimo sumažėja vitamino D3 kiekis, nes oda negali pasigaminti šio būtino vitamino, o tai sukelia daugybę sveikatos problemų.
  • Vartotojai turėtų vengti produktų, pažymėtų SPF ir maisto ar drabužių dėvėjimo, kurių sudėtyje yra titano dioksido.
  • Antioksidantų valgymas, jų vartojimas arba jų naudojimas ant odos, tai natūralūs ir saugūs būdai apsaugoti odą nuo saulės spinduliuotės.

ĖJIMAS KLAIDINGA KRYPTIMI

Apsaugos nuo saulės priemonės buvo pradėtos naudoti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, tačiau praėjus beveik penkiasdešimčiai metų pastebimas šokiruojantis sergamumo melanoma didėjimas. Jungtinėse valstijose 1970 m. sergamumo melanoma rodiklis buvo 5,7 iš 100 000 gyventojų (2). Nuo 1973 m. iki 2011 m. bendras sergamumo melanoma rodiklis padidėjo 200 proc. (3) , o vaikų ir jaunų šviesiaodžių suaugusiųjų moterų sergamumo rodiklis padidėjo 253 proc. (4) 1 pav. parodytas sergamumo melanoma padidėjimas nuo tada, kai buvo pradėtos plačiai naudoti apsaugos nuo saulės priemonės.

1 paveikslėlis: Šaltinis: Plourde E, Plourde M. EMF Freedom:XXI amžiaus taršos sprendimai (2 leidimas). Irvine, CA: New Voice Publications; 2015.

Jei kremai nuo saulės veiktų, tuomet 1-o paveikslėlio kreivės eitų priešinga linkme. Norint suprasti kodėl taip neatsitiko, būtina peržvelgti pagrindinę apsaugos nuo saulės spindulių priemonių prielaidą ir pripažinti, kad visa ultravioletinių spindulių (UV) apsaugos koncepcija klaidinga. Iš viso saulės radiacijos spektro, kuris apima UVA ir UVB, UV spinduliuotė sudaro tik 4 procentus. 1978 metais Maisto ir vaistų administracijos (FDA) patvirtinti pirmosios kartos kremai nuo saulės iš viso UV bangų ilgio blokavo tik UVB dalį. 2-ame paveikslėlyje parodytas UVB spindulių įsiskverbimo į odą lygis. UVB spinduliai sukelia įprastą saulės nudegimą, o jų blokavimas neleidžia odai parausti, tačiau saulės nudegimas tai įspėjamasis ženklas, kad jau laikas pasislėpti nuo saulės, nes organizme baigėsi natūralios apsauginės maistinės medžiagos, kurios apsaugo nuo ilgą laiką deginantis saulėje žalos. Blokuoti saulės nudegimą pavojinga, panašiai kaip nukirpti laidą prie raudonos įspėjamosios lemputės ant jūsų automobilio prietaisų skydelio.

2 pav. Ultravioletinių B (UVB) saulės spindulių skverbimasis į odą

Kai po UVB blokuojančių saulės kremų patvirtinimo melanomos atvejai ir toliau didėjo, 1988 metais FDA paruošė naujus reglamentus, reikalaujančius, kad apsauginiai kremai nuo saulės blokuotų ir UVA, kurie į odą įsiskverbia šiek tiek giliau. 3-iame paveikslėlyje parodyta, kiek giliau UVA spinduliai įsiskverbia į odą lyginant su UVB. Ši, antroji saulės kremų karta vadinama “plataus spektro”, kas reiškia, kad blokuoja ir UVB, ir UVA spinduliuotę.

3 pav. Ultravioletinių A (UVA) saulės spindulių skverbimasis į odą

Be ultravioletinių spindulių, likusią Saulės spinduliuotės spektro dalį sudaro regimosios (49 proc.) ir artimosios infraraudonosios (NIR) spinduliuotės (47 proc.) bangos. Artimoji infraraudonoji spinduliuotė skirstoma į infraraudonąją A (IRA), infraraudonąją B (IRB) ir į infraraudonąją C (IRC) spinduliuotes. Pažiūrėję į 4-ą paveikslėlį pamatysite, kiek giliau šie spinduliai skverbiasi. Šių giliai prasiskverbiančių artimųjų infraraudonųjų spindulių negali sustabdyti joks produktas, užteptasas ant odos. Patekę giliau į mūsų odą – pažeidžia vidinės odos struktūrą ir padeda vystytis vėžiui.

4 PAV: Infraraudonųjų (IR) saulės spindulių skverbimasis į odą Šaltinis: Plourde E. Sunscreens-Biohazard: Elgtis kaip su pavojingomis atliekomis. Irvine, CA: New Voice Publications; 2011.

Devintajame dešimtmetyje paskelbtuose tyrimuose buvo pripažinta, kad neįrodyta, jog saulės spinduliai sukelia melanomą ar kitos rūšies odos vėžį. 1994 m. tyrėjai pranešė, kad apsauginiai kremai nuo saulės “nesugebėjo apsaugoti nuo UV spinduliuotės sukelto melanomos atvejų padidėjimo (5)”. Keletas tyrėjų nustatė didesnį bazinių ląstelių karcinomų atvejų kiekį naudojant ir 1990 m. pareiškė, kad jų išvados nepatvirtina apsauginių kremų nuo saulės vaidmens apsaugant nuo bazinių ląstelių karcinomos (6).

2012 metais – praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo saulės apsauginių kremų naudojimo, kaip pagrindinės apsaugos priemonės nuo odos vėžio, populiarumo pradžios, tyrėjai pareiškė: “Akivaizdu, kad daugeliu atvejų kremai nuo saulės veiksmingi bandant išvengti saulės nudegimų. Tačiau įrodymai, kad jie aposaugotų nuo odos vėžio (melanomos), nėra įtikinami (7).” 2015 metais Australijoje atliktas tyrimas apie ne melanomos sukeliamą odos vėžį pranešė, kad tokių atvejų paplitimas ties 2011 metais išaugo iki 2.488 atvejų per 100.000 žmonių, lyginant su 555 atvejais per 100.000 žmonių 1985 metais (8). 2017 metais mokslininkai pranešė, kad “pakartotinio, ilgalaikio ar nedidelio kiekio reakcijos į atskirus bei mišrius UV filtrų mišinius, esančius kremuose nuo saulės, buvo “menkai ištirtos” ir, kad reikėjo daugiau tyrimų “realiam šiuolaikinių saulės kremų pavojui įvertinti (9).”

UV FILTRAI

FDA patvirtino šešiolika UV spindulius filtruojančių cheminių medžiagų, leidžiamų naudoti kremų nuo saulės sudėtyje. Šių dienų kremuose vyrauja aštuonios iš jų – šešios kurios blokuoja UVB (oksibenzonas, oktinoksatas, oktisalatas, homosalatas, oktokrilenas ir titano dioksidas) ir dvi, kurios manomai filtruoja UVA (avobenzonas ir cinko oksidas (3,10)). Mes nesusimąstydami naudojame šias chemines medžiagas ir nesuvokdami, kad prieš FDA išduodant leidimą jas naudoti kaip apsaugos nuo saulės priemonėse, medžiagos nebuvo tinkamai ištirtos. Kiekviena FDA patvirtinta cheminė medžiaga ar mineralai, naudojami atitinkamai SPF (apsaugos nuo saulės nudegimo faktoriaus) kategorijai, veikia nuodijamai tiek mūsų organizmus, tiek ir vandenyje gyvenančią gyvybę (11).

Yra dviejų tipų UV filtrai: cheminiai filtrai, kurie sugeria UV spindulius ir fiziniai filtrai, kurie išsklaido ir atspindi UV spindulius. Tyrimai su gyvūnais ir žmonėmis rodo, kad abiejų tipų medžiagos sutrikdo hormonų veikimą ir jų vystymosi eigą. Cheminius filtrus sudaro benzofenonai, tokie kaip benzofenonas-3 (BP-3) ir 4-metilbenzilideno-kamporas (4-MBC).

Cheminiai filtrai tyrimais nustatyti endokrininės (hormoninės) sistemos ardytojai. Struktūriškai imituodami mūsų hormonų formą jie jungiasi prie prie organizmo hormonų receptorių, blokuoja mūsų hormonų galimybę veikti savo receptoriuose ir taip neleidžia jiems atlikti jų gyvybės saugojimo funkcijų. Daugelis tyrimų patvirtina hormonų sutrikimus ir rodo, kad benzofenonai sutrikdo estrogenų, testosterono ir branduolio receptorių veiklą. Cinamatai sutrikdo estrogenų, skydliaukės ir branduolio receptorių veiklą. Kamforai sutrikdo estrogenų, testosterono ir progesterono receptorius (12). Žinduolių, žuvų, paukščių, roplių, varliagyvių ir vandens bestuburių endokrininę sistemą trikdo saulės kremuose esančios cheminės medžiagos (13).

ĮSISKVERBIMAS į ORGANIZMĄ

BP-3, tai medžiaga, kuri “gali būti pasisavinama per odą” – buvo pateikta rinkai kaip cheminis filtras, nors jos medžiagų saugos duomenų lape (MSDS) teigiama, kad jos toksikologinės savybės nėra iki galo ištirtos ir nėra duomenų apie kancerogeniškumą, mutageniškumą ar teratogeniškumą [žalą vaisiaus vystymuisi]. “Specialiose pastabose apie lėtinį poveikį žmonėms” MSDS nurodyta, kad BP-3gali sukelti neigiamą poveikį reprodukcijai (14)”.

Daugkartiniai tyrimai patvirtina, kad BP-3, OMC ir 4-MBC cheminiai filtrai, pasisavinami ir pasiskirsto visame organizme (15). Patekus ant odos, BP-3 jau po penkių minučių aptinkamas žiurkių kraujyje, o BP-3 metabolitų randama visuose tirtuose audiniuose. Didžiausias jų kiekis pasisavinamas kepenyse, po to inkstuose, blužnyje ir sėklidėse (16). Po pakartotinio vietinio naudojimo BP-3 kaupiasi kraujyje, kepenyse ir smegenyse, sukeldamas toksinį poveikį nervų ląstelėms (neuronams) ir astrocitams (smegenų ląstelėms, supančioms neuronus, kad juos palaikytų ir izoliuotų) (17).

Po tyrimo su savanoriais, kurie dvi savaites naudojo BP-3, OMC ir 4-MBC, visos trys minėtos cheminės medžiagos, esančios kremų nuo saulės sudėtyje, buvo aptiktos tiriamųjų savanorių kraujyje bei šlapime ir buvo pastebėti reprodukcinių hormonų kiekio pokyčiai (15). Stebėdami šių “estrogeninių” saulės kremų junginių kiekį kraujyje, mokslininkai išreiškė susirūpinimą dėl lytinės brandos dar nepasiekusių vaikų, nes jie labiau jautresni mažam reprodukcinių hormonų kiekiui. Mažų vaikų organizmai sunkiau šalina toksinus, o ir jų odos paviršiaus plotas didesnis nei suaugusiųjų, lyginant pagal kūno masę, kas įtakoja didesnį cheminių medžiagų įsigėrimą per odą bei jų kaupimąsį organizme. Tyrėjai padarė išvadą, kad kremai nuo saulės “gali turėti neigiamą poveikį vaikams (15)”.

2012 metais kita tyrėjų grupė pateikė panašius tyrimų rezultatus apie kremų nuo saulės priemonių sudedamųjų dalių keliama pavojų vaikams: “Buvo atlikti tik keli tyrimai su žmonėmis dėl galimo UV filtrų šalutinio poveikio, nors poveikis žmonėms didžiulis, kadangi saulės spindulių UV filtrai greitai įsigeria į odą. Vienas iš UV filtrų, BP-3, buvo rastas 96% šlapimo mėginių JAV ir keli kiti UV filtrai – 85% motinos pieno mėginių Šveicarijoje. Atrodo tikslinga įvertinti ar UV filtrų naudojimas gali turėti neigiamą poveikį dar besivystantiems vaisiaus ir vaikų organams (7).” Ši situacija dar baisesnė, nes cheminiai filtrai tirpsta riebaluose (t. y. jie susijungia su riebalais arba juose ištirpsta), o tai jiems leidžia lengvai kirsti smegenų kraujo barjerą, sutrikdant nervų perdavimą bei sukeliant nuodingą poveikį nervams (18).

NAUJI PAVOJAI

Lyg endokrininę sistemą ardančios cheminės medžiagos “Endocrine disruptive chemicals” (EDC) nebūtų užtektinai žalingos, kremų nuo saulės gamintojai reklamuoja apsauginius kremus nuo saulės kaip “Saugius vaikams” (Kid safe), jei jų sudėtyje yra fiziniai filtrai, o ne EDC. Tačiau du, kremuose esantys fiziniai filtrai, tai cinko oksidas (ZnO) ir titano dioksidas, šie savotiškai ypatingai nuodingi organizmui.

Daugelis žmonių tikriausiai žino apie balinamąsias cinko oksido ir titano dioksido savybes baltos pastos pavidalu. Anksčiau reguliavimo institucijos manė, kad šios didesnio dydžio pirminės medžiagos visiškai saugios. Remdamasi šia prielaida, 1999 m. FDA, neturėdama jokių saugumo įrodymų, leido naudoti nano dydžio ir mikronizuotas cinko oksido ir titano dioksido daleles apsauginiuose kremuose nuo saulės ir kituose plataus vartojimo produktuose. Gamintojai sukūrė šias gerokai mažesnes daleles, kad atrodytų patraukliau ir išvengtų kosmetiškai nepatrauklių baltos pastos likučių. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad ir biri pasta, ir mažesnės dalelės kenksmingos. 2015 m. atlikus tyrimą, kuriame buvo lyginamas nanodalelių pavidalo titano dioksidas su biriu pavidalu, nustatyta, kad abi šios medžiagos pažeidžia ląstelių membranas jau po dvidešimt keturių valandų nuo jų panaudojimo (19).

“Nano” apibrėžimas reiškia mažesnes nei šimto nanometrų dydžio daleles (vienas nanometras tai maždaug pusė DNR grandinės dydžio). Terminas “mikro” taikomas dalelėms, didesnėms nei šimtas nanometrų. Žmogaus plauko skersmuo – maždaug septyniasdešimt penki tūkstančiai nanometrų. tai maždaug penkis tūkstančius kartų didesnis už penkiolikos nanometrų skersmens nanodalelę. Daugelyje šiuolaikinių produktų, įskaitant dažus, popierių, maisto produktus, dantų pastą, makiažą ir kramtomąją gumą bei apsauginius kremus nuo saulės, yra titano dioksido ir cinko oksido nanodalelių, o jų poveikis per du dešimtmečius nuo FDA patvirtinimo labai išaugo.

FDA nereikalauja, kad gamintojai nurodytų konkretaus gaminio dalelių dydį. Todėl dauguma vartotojų nežino, kiek nanodalelių ir mikronizuotų dalelių yra kremuose nuo saulės ir kituose produktuose, kuriuos jie naudoja, ir koks gali būti jų pavojus organizmui. Jie net neįtaria, kad dėl labai sumažinto dydžio šios dalelės elgiasi visai kitaip nei didesnės dalelės.

Žiūrkės odos ląstelės nuotraukoje, pavaizduotoje 5 paveikslėlyje, rodyklės nukreiptos į tamsias dėmes (titano dioksido nanodaleles), kurios įsiskverbė į ląstelę bei jos branduolį ir, kur jos lengvai dali sutrikdyti DNR ląstelių dalijimąsį. Ironiška, atsižvelgiant į kremus nuo saulės paskirtį, nanodalelės veikiamos UV šviesos, įsiskverbia dar giliau (20). Nanodalelių sąveika su UV spinduliuote lemia laisvųjų radikalų, nanodalelių paviršiuje kenkiančių molekulėms, susidarymą, kurie kartu su neporuotais elektronais pažeidžia ląsteles ir DNR (21). Tyrimas, kurio metu buvo tirtos “normalios sąlygos kremų nuo saulės naudojimui“, kai žmonėms, su nepažeista odą, penkias dienas “lauko sąlygomis” buvo naudojami apsauginiai kremai nuo saulės, savo sudėtyje turintys cinko oksido nanodalelių, nustatė, kad per tokį trumpą laiką dalyvių kraujyje ir šlapime drastiškai išaugo cinko jonų kiekis, o koncentracija kraujyje ir toliau augo net ir nutraukus kremų nuo saulės naudojimą ir, dar nustatė, kad moterų kraujyje ir šlapime jų koncentracija buvo didesnė nei vyrų (22). Be to, jei oda jau pažeista (dėl ankstesnio saulės nudegimo ar kitų fizinių pažeidimų), nanodalelių įsiskverbimas dar labiau padidėja ir dalelės lieka pažeistoje odoje (23).

5 PAV: Titano dioksido nanodalelių skverbimasis į žiurkių odos ląsteles ir branduolį Šaltinis: Shukla RK, Sharma V, Pandey AK, Singh S, Sultana S, Dhawan A. ROS-mediated genotoxicity induced by titanium dioxide nanoparticles in human epidermal cells. Toxicol in Vitro 2011;25(1):231-41. [Perspausdinta su leidimu].

KLAIDINANTI REKLAMA

Gamintojai ir net kai kurie medicinos ekspertai, kuriais pasitiki visuomenė, teigia, kad kai kuriuose apsaugos nuo saulės preparatuose naudojamos mikronizuotos, o ne nano dydžio dalelės, todėl jie saugūs “mineralų” preparatai. Panašiai ir reklama, skirta sveikata besirūpinantiems tėvams, skelbia, kad “ne nano” priemonės saugios naudoti vaikams. Tai visiškas melas. Reklamuoti bet kurį apsaugos nuo saulės kremą kaip “ne nano” reiškia skleisti klaidinančią informaciją, nes apsauginiams kremams nuo saulės gaminti naudojamuose milteliuose yra ir nano, ir mikronizuotų dalelių. Maždaug 70 proc. titano dioksido miltelių yra nanodydžio, taip pat apie 33 proc. cinko oksido miltelių. Tai reiškia, kad visuose apsaugos nuo saulės preparatuose rasite nanodalelių. Vis dar nesukurta technologija, kuri leistų išrūšiuoti šias smulkias daleles ir užtikrinti, kad į bet kurį produktą patektų tik tam tikro dydžio dalelės (24).

Ir dar daugiau, kai turime reikalų su vienos tūkstantosios žmogaus plauko skersmens dydžiu, skirtumas tarp nano (šešiasdešimt nanometrų) ir mikro (šimtas šešiasdešimt nanometrų), tai šiuo atveju skirtumas nedidelis. Tyrimai rodo, kad jos abi žalingos ląstelėms (25). Vieno tyrimo metu mokslininkai davė pelėms mikronizuoto titano dioksido (šimtas šešiasdešimt nanometrų) arba nano dydžio titano dioksido (trisdešimt trys nanometrai) ir nustatė panašius pažeidimus, įskaitant ląstelių dalijimosi padažnėjimą stemplėje ir storojoje žarnoje, spermatozoidų su dviem branduoliais kiekio padidėjimą bei sėklidžių ląstelių mirtį (26). Abiejų dydžių dalelės sukėlė DNR pažeidimus kaulų čiulpų ląstelėse. Mikronizuotos ląstelės irgi sukėlė nenormalų ląstelių dalijimąsį kaulų čiulpuose, o nanodalelės pažeidė kepenų ląstelių DNR. Nustatę, kad DNR toksiškumą sukėlė nanodalelių sukeltas uždegimas ir/arbe oksidacinis stresas, mokslininkai padarė išvadą: “Atsižvelgiant į tai, kad TiO (2) nanodalelės vis plačiau naudojamos įvairiuose produktuose, šie atradimai įrodo galimą pavojų sveikatai, susijusį su TiO (2) dalelių poveikiu” (26).

PURŠKIAMI KREMAI NUO SAULĖS

Purškiami saulės kremai, kurie reklamuojami kaip patogesnė priemonė naudoti, gali būti dar žalingesni, ypač dėl to, kad šie produktai veikia netoliese esančius žmones ar praeivius. Įkvėpimas siejamas su didesniu cinko nanodalelių poveikiu smegenims, nes uoslės nervai gali tiesiogiai pernešti nanodaleles į smegenis (29). Įkvėptos nanodalelės pažeidžia plaučius, todėl nanodalelės per kraują patenka į visus audinius ir organus (30), sukeldamos oksidacinę žalą smegenyse, plaučiuose, kraujyje, limfmazgiuose, kepenyse, inkstuose ir blužnyje (31). Norintieji apsisaugoti turėtų vengti naudoti bet kokius purškiamus apsauginius kremus nuo saulės ir laikytis atokiau nuo visų, kurie purškiasi, nes juos išnešioja vėjas ir gali paveikti visus esančius žmones toje teritorijoje.

POVEIKIS REPRODUKCINEI SISTEMAI

Daugybė paskelbtų tyrimų rodo, kad kremuose nuo saulės esančios cheminės medžiagos tiesiogiai įtakoja reprodukcinę sistemą ir sukelia pokyčius joje. Dar 1992 metais JAV valdžios atstovai paskelbė tyrimus, kuriais buvo nustatytas kremuose nuo saulės esančios cheminės medžiagos HMB (2-hidroksi-4-metoksibenzofenono) kenksmingumas visam organizmui. HMB tyrimu su pelėmis ir žiurkėmis metu, sukėlė vienodą poveikį, nepriklausomai nuo to kaip jis buvo skiriamas, iš išorės (ant odos) ar per burną. Buvo užfiksuota daugybė šalutinių poveikių, įskaitant ląstelių mirtį, svorio padidėjimą bei kepenų ir inkstų pažeidimus (32). Šio su HMB tyrimo metu dar nustatė, kad minėta cheminė medžiaga sukėlė nepageidaujamą poveikį reprodukcinei sistemai prailginant menstruacinį ciklą ir sumažinant spermatozoidų kiekį (32).

Bent devyni titano dioksido nanodalelių tyrimai su pelėmis ir žiurkėmis parodė, kad jos kenkia reprodukcinei sistemai, įskaitant problemas, dėl kurių gali sutrikti vaisingumas (33-41). Šiais tyrimais nustatytas įvairus poveikis reprodukcijai: padidėjęs ląstelių mirtingumas, priešlaikinis ir sulėtėjęs kiaušialąsčių vystymasis, kiaušidžių ląstelių žūtis, deformuotas folikulų augimas, toksinis poveikis ląstelėms ir DNR, ląstelių pokyčiai sėklidžių audiniuose, sumažėjęs sėklidžių svoris, sumažėjęs testosterono kiekis, suprastėjusi spermos kokybė, toksinis poveikis placentai ir neurotoksiškumas naujagimių bei suaugusiųjų smegenims.

Dėl to, kad titano dioksido nanodalelės nepasišalina iš organizmo, jų poveikis reprodukcijai kelia ypatingą nerimą. Moterys turėtų vengti produktų, kurių sudėtyje yra titano dioksido, arba kitų produktų, kurių sudėtyje gali būti kitų nanomedžiagų, pavyzdžiui, cinko oksido. Deja, beveik visose makiažo priemonėse dedama titano dioksido nanodalelių. Jei makiažas ar kitas produktas turi SPF reitingą, jame automatiškai panaudota viena ar daugiau šiame straipsnyje aprašytų kenksmingų medžiagų.

VAISIAUS VYSTYMASIS

Neliko abejonių, kad cheminės medžiagos esančios apsauginiuose kremuose nuo saulės, įsigeria į odą. Būtina ištirti, koks kiekis perduodamas negimusiam kūdikiui ir sužinoti kaip jie trukdo vaisiaus vystymuisi. Nors placentoje specialios ląstelės neleidžia įvairioms nuodingoms medžiagoms patekti į besivystantį vaisių, tačiau šis barjeras neužkerta kelio nanodalelių pralaidumui. Atlikus tyrimą su pelėmis nustatyta, kad titano dioksido nanodalelių poveikis nėštumo metu sutrikdė placentos augimą ir vystymąsi (42). Kitas tyrimas parodė, kad nėščioms žiurkėms davus titano dioksido nanodalelių, šios nanodalelės kaupėsi vienos dienos amžiaus žiurkių jauniklių smegenų hipokampuose. Be to, jaunikliams augant buvo pastebėtas reikšmingas atminties ir mokymosi sutrikimas (tai kritiškai svarbios funkcijos, kurias atlieka hipokampas) (36). Tyrėjai pranešė, kad nėščioms pelėms duodant titano dioksido, jų palikuonių smegenų žievėje ir uoslės svogunėlyje (olfactory bulb) įvyko pakitimai (38). Smegenų žievės pakitimai rodo, kad titano dioksido poveikis turėtų būti laikomas vienas iš autizmo rizikos veiksniu, nes autistų smegenyse pastebimas nenormalus ląstelių išsidėstymas smegenų žievėje (43).

Įprastai organizmas sugeba atremti organizme nuolat vykstančias oksidacijos reakcijas, užkirsdamas kelią audinių uždegimui, kad galėtų normaliai funkcionuoti. Tačiau tyrimai rodo, kad titano dioksido poveikis nėštumo metu pakenkia palikuonių smegenims bei centrinei nervų sistemai, sutrikdo antioksidacines reakcijas smegenyse ir pakeičia neuromediatorių funkcijas. Tai savo ruožtu nulemia pakitusį elgesį bei kitas psichologines būsenas (44,45). Tyrimai dar rodo, kad titano dioksidas sutrikdo organizmo galimybę atlikti nuolatinį DNR atnaujinimą, kuris būtinas norint išlaikyti tinkamą sveikatą. Visi šie cheminių medžiagų daromi pokyčiai smegenyse sukelia neigiamus elgesio pokyčius (46).

Japonijos atlikto tyrimo su pelėmis metu, dėl titano dioksido nanodalelių poveikio nėštumui, buvo aptikti reikšmingi 1877 genų pokyčiai smegenyse per pirmąją dvidešimt vieną vystymosi dieną (35). Pakitę genai susiję su smegenų vystymusi, ląstelių žūtimi, reakcija į oksidacinį stresą, smegenų mitochondrijomis, uždegimu ir neurotransmiteriais. Tyrimo rezultatai rodo, kad nanodalelių poveikis nėštumo metu “pakeičia vaisiaus genų išraišką ir sukelia psichinių sutrikimų atsiradimą net jau suaugus” būtent dėl to, kad minėti genai susiję su įvairiais sutrikimais, įskaitant autizmą, nerimo sutrikimus, Alzhaimerio ligą, dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD), smegenų kraujo barjero pakitimus, epilepsiją, mitochondrijų ligą, Parkinsono ligą ir šizofreniją (35).

Kremai nuo saulės su endokrininę sistemą ardančiais cheminiais filtrais sukelia vystymosi bei kitus ilgalaikius padarinius. Tiriant ir analizuojant motinos kraują, amniono skystį, virkštelės kraują bei negimusio kūdikio kraują (47), pastaruosiuose trijuose buvo aptikta keletas benzofenonų (BP-1, BP-3 ir MBP), kas rodo, jog EDC prasiskverbia” į besivystantį vaisių. Dar daugiau, benzofenonai, patekę į mūsų organizmą, sukelia neigiamą poveikį sveikatai net kelioms ateinančioms kartoms. Mokslininkai, kurie tyrė BP-3 lygį motinos šlapimo mėginiuose nustatė, kad nėščios moters šlapime esantis didesnis BP-3 kiekis susijęs su bendro svorio padidėjimu ir vyriškos lyties kūdikių galvos apimtimi (48).

Kremuose nuo saulės esančios endokrininę sistemą ardančios cheminės medžiagos trikdo hormoninę ir kitas veiklas bei keičia jų metabolizmą (medžiagų apykaitą). Kadangi minėtos medžiagos tirpsta riebaluose, todėl jos nusėda audiniuose, kur kaupiasi ilgą laiką ir vis išsiskiria į organizmą, net jei kremai toliau nenaudojami. Nerimą kelia tai, kad, kai benzofenonai patenka į besivystantį vaisių, jie sutrikdo pagrindinius brendimo ir reprodukcinės sistemos reguliavimo mechanizmų formavimo etapus (49). Cinamatai, tokie kaip AKM (OMC) ir kamparai, tokie kaip 4-MBC ir kremuose naudojamas konservantas propilparabenas, visi jie veikia estrogenų veiklą žuvyse. Žuvų patinai pasižymi estrogeniniais požymiais ir jie tampa nei visiškai vyriškos lyties, nei moteriškos lyties, todėl mokslininkai pavadino jas “interseksualiomis” (tarpveislinėmis) žuvimis (50).

Šiais laikais daugybė jaunų žmonių teigia, kad jie nėra tikri dėl savo seksualinės orientacijos. Ir tai visiškai nestebina. Estrogeninių ir antitestosteroninių kremų nuo saulės priemonių naudojimas per pastaruosius keturiasdešimt metų gali būti viena iš priežasčių, dėl kurių vyrai ir moterys vis labiau painioja savo lytinę tapatybę. Yra žinoma, kad vaisiaus sėklidžių išskiriamas testosteronas atlieka pagrindinį vaidmenį besivystančioje centrinėje nervų sistemoje, visam laikui besiformuojant vyriškiems modeliams (51). Natūralus seksualinis modelis gali sutriktu ne tik šioms cheminėms medžiagoms paveikus gimdoje esantį vaisių, bet ir vėliau gyvenime toliau naudojant estrogeninius ir antitestosterininius kremus nuo saulės.

VENGIMAS tai GERIAUSIAS SPRENDIMAS

Nuo saulės spindulių apsaugančios cheminės medžiagos sukelia daugybę gyvenimą keičiančių pokyčių. Esmė ta, kad praėjus keliems dešimtmečiams nuo saulės kremų su cheminėmis medžiagomis naudojimo pradžios, kurios nebuvo saugios naudoti, dabar mes turime dar pavojingesnius kremus su į jų sudėtį įtrauktomis smulkiomis dalelėmis, kurios lengviau įsiskverbia į odą bei audinius ir todėl jos biologiškai aktyvesnės. Dėl medžiagų paleidimo į rinką neatlikus tinkamų saugumo tyrimų ir, dėl labai mažo nanodalelių dydžio sudėtinga jas išmatuoti bei užfiksuoti visą jų daromą žalą. 2013 metais paskelbtame tyrime teigiama, kad nepaisant “plataus” mąsto naudojimo “pasaulinėje vartotojų rinkoje“, “galimas (cinko oksido dalelių) pavojus žmonėms lieka nežinomas (52).” Tai paliko daugybę neatsakytų klausimų apie nanodalelių saugumą. Gamintojai pasinaudojo šiuo neaiškumu ir toliau reklamuoja savo produktus kaip “saugius“. Realybė tokia, kad įrodymų dėl žalos apstu, įskaitant eksperimentinius įrodymus dėl ląstelių pažeidimo ir tyrimus su gyvūnais, įrodžiusius jiems sukeltą žalą, kas rodo, jog sumažinto dydžio titano dioksidas ir cinko oksidas turėtų būti uždrausti.

Nors ištįsus dešimtmečius daugybėje straipsnių buvo aprašyti endokrininę sistemą ardančių cheminių medžiagų sukelti hormonų sutrikimai ir nauji tyrimai patvirtindami rodo tą pačią žalą – jie nesulakė pakankamai dėmesio. Nepaisydami šių įrodymų sukūrėme ištisas kartas, kurios jaučiasi nesaugios dėl savo vyriškumo ar moteriškumo. Informacija apie endokrininę sistemą ardančių cheminių medžiagų, naudojamų apsauginiuose kremuose nuo saulės, keliamą pavojų pagaliau pradeda skatinti visuomenę nenaudoti apsauginių kremų su cheminiais filtrais. Tačiau šiai dienai visuomenė visuomenė nedaug žino apie daugybę atliktų tyrimų, įrodančių, kad kremai nuo saulės su titano dioksido ir cinko oksido nanodalelėmis irgi kenksmingi, kaip ir tie, kurių sudėtyje yra endokrininę sistemą ardančių cheminių medžiagų (53). Kai kurie mokslininkai pradeda rekomenduoti moterims nėštumo metu (42) vengti produktų, kuriuose yra titano dioksido nanodalelių, tačiau, kadangi nanodalelės sunkiau pasišalina iš organizmo, būtų kur kas sveikiau tokių produktų nenaudoti visiškai.

Daugybė tyrimų rodo, kad antioksidantai esantys maiste bei papilduose apsaugo ir panaikina oksidacinę žalą, kurią gali sukelti saulės spinduliuotė. 2018 metų straipsnis netgi pavadintas: “Natūralūs antioksidantai: daugybė mechanizmų, apsaugančių odą nuo saulės spindulių (54)”. Antioksidantų suteikiamą apsaugą nuo saulės spinduliuotės įrodo ir žmonių, kurie būna saulėje suvartoję didelius kiekius antioksidantų, atsiliepimai. Jie teigia, kad jų oda net nepakeičia spalvos, net ir tiems, kurie turi ypatingai šviesią odą. Išsamiau apie antioksidantų turinčius maisto produktus, jų saveiką ir stiprumo laipsnį pasakojama autorės knygos 17-ame skyriuje, pavadinimu: “Antioksidantai: motinos gamtos apsauginiai kremai nuo saulės“.


Iš anglų kalbos vertė Kristina Rudienė

ŠALTINIAI:

1. Plourde E. Sunscreens—Biohazard: Treat as Hazardous Waste. Irvine, CA: New Voice Publications; 2011.

2. Glanz K, Saraiya M, Wechsler H. Guidelines for school programs to prevent skin cancer. MMWR Morb Mortal Wkly Rep 2002;51(RR04):1-16.

3. Reisch MS. After more than a decade, FDA still won’t allow new sunscreens: even an act of Congress doesn’t move sun filters closer to approval. C&EN 2015;93(20):10-5.

4. Mitsis DKL, Groman A, Beaupin LM, et al. Trends in demographics, incidence, and survival in children, adolescents and young adults (AYA) with melanoma: A Surveillance, Epidemiology and End Results (SEER) population-based analysis. Abstract presented at ASCO Annual Meeting, June 1, 2015.

5. Wolf P, Donawho CK, Kripke ML. Effect of sunscreens on UV radiation-induced enhancement of melanoma growth in mice. J Natl Cancer Inst 1994;86(2):99-105.

6. Hunter DJ, Colditz GA, Stampfer MJ, Rosner B, Willett WC, Speizer FE. Risk factors for basal cell carcinoma in a prospective cohort of women. Ann Epidemiol 1990;1(1):13-23.

7. Krause M, Klit A, Blomberg Jensen M, et al. Sunscreens: are they beneficial for health? An overview of endocrine disrupting properties of UV-filters. Int J Androl 2012;35(3):424-36.

8. Perera E, Gnaneswaran N, Staines C, Win AK, Sinclair R. Incidence and prevalence of non-melanoma skin cancer in Australia: a systematic review. Australas J Dermatol 2015;56(4):258-67.

9. Ruszkiewicz JA, Pinkas A, Ferrer B, Peres TV, Tsatsakis A, Aschner M. Neurotoxic effect of active ingredients in sunscreen products, a contemporary review. Toxicol Rep 2017;4:245-59.

10. “Avobenzone.” http://www.sciencedirect.com/topics/pharmacology-toxicology-and-pharmaceutical-science/avobenzone.

11. Janjua NR, Kongshoj B, Andersson AM, Wulf HC. Sunscreens in human plasma and urine after repeated whole-body topical application. J Eur Acad Dermatol Venereol 2008;22:456-61.

12. Wang J, Pan L, Wu S, et al. Recent advances on endocrine disrupting effects of UV filters. Int J Environ Res Public Health 2016;13(8). Pii:E782.

13. Waring RH, Harris RM. Endocrine disrupters: a human risk? Mol Cell Endocrinol 2005;244(1-2):
2-9.

14. “Benzophenone-3 MSDS.” http://www.sciencelab.com/msds.php?msdsId=9926361.

15. Janjua NR, Mogensen B, Andersson AM, et al. Systemic absorption of the sunscreens benzophenone-3, octyl-methoxycinnamate, and 3-(4-methyl-benzylidene) camphor after whole-body topical application and reproductive hormone levels in humans. J Invest Dermatol 2004;123:57-61.

16. Okereke CS, Abdel-Rhaman MS, Friedman MA. Disposition of benzophenone-3 after dermal administration in male rats. Toxicol Lett 1994;73(2):113-22.

17. Fediuk DJ, Wang T, Raizman JE, Parkinson FE, Gu X. Tissue deposition of the insect repellent DEET and the sunscreen oxybenzone from repeated topical skin applications in rats. Int J Toxicol 2010;29:594-603.

18. Kajta M, Wójtowicz A. Impact of endocrine-disrupting chemicals on neural development and the onset of neurological disorders. Pharmacol Rep 2013;65:1632-9.

19. Coccini T, Grandi S, Lonati D, Locatelli C, De Simone U. Comparative cellular toxicity of titanium dioxide nanoparticles on human astrocyte and neuronal cells after acute and prolonged exposure. Neurotoxicology 2015;48:77-89.

20. Mortensen LJ, Oberdörster G, Pentland AP, Delouise LA. In vivo skin penetration of quantum dot nanoparticles in the murine model: the effect of UVR. Nano Lett 2008;8(9):2779-87.

21. Smijs TG, Pavel S. Titanium dioxide and zinc oxide nanoparticles in sunscreens: focus on their safety and effectiveness. Nanotechnol Sci Appl 2011;4:95-112.

22. Gulson B, McCall M, Korsch M, et al. Small amounts of zinc from zinc oxide particles in sunscreens applied outdoors are absorbed through human skin. Toxicol Sci 2010;118(1):140-9.

23. Raphael AP, Sundh D, Grice JE, Roberts MS, Soyer HP, Prow TW. Zinc oxide nanoparticle removal from wounded human skin. Nanomedicine (Lond) 2013;8(11):1751-61.

24. Lu PJ, Cheng WL, Huang SC, Chen YP, Chou HK, Cheng HF. Characterizing titanium dioxide and zinc oxide nanoparticles in sunscreen spray. Int J Cosmet Sci 2015;37(6):620-6.

25. Karlsson HL, Gustafsson J, Cronholm P, Moller L. Size-dependent toxicity of metal oxide particles—a comparison between nano- and micrometer size. Toxicol Lett 2009;188(2):112-8.

26. Sycheva LP, Zhurkov VS, Iurchenko VV, et al. Investigation of genotoxic and cytotoxic effects of micro- and nanosized titanium dioxide in six organs of mice in vivo. Mutat Res 2011;726(1):8-14.

27. Shrivastava R, Raza S, Yadav A, Kushwaha P, Flora SJ. Effects of sub-acute exposure to TiO2, ZnO and Al2O3 nanoparticles on oxidative stress and histological changes in mouse liver and brain. Drug Chem Toxicol 2014;37(4):336-47.

28. Wu J, Liu W, Xue C, et al. Toxicity and penetration of TiO2 nanoparticles in hairless mice and porcine skin after subchronic dermal exposure. Toxicol Lett 2009;191(1):1-8.

29. Kao YY, Cheng Tj, Yang DM, Wang CT, Chiung YM, Liu PS. Demonstration of an olfactory bulb-brain translocation pathway for ZnO nanoparticles in rodent cells in vitro and in vivo. J Mol Neurosci 2012;48(2):464-71.

30. Buzea C, Pacheco II, Robbie K. Nanomaterials and nanoparticles: sources and toxicity. Biointerphases 2007;2(4):MR17-71.

31. Pujalté I, Dieme D, Haddad S, Serventi AM, Bouchard M. Toxicokinetics of titanium dioxide (TiO2) nanoparticles after inhalation in rats. Toxicol Lett 2017;265:77-85.

32. French JE. NTP technical report on the toxicity studies of 2-hydroxy-4-methoxybenzophenone (CAS No. 131-57-7) administered topically and in dosed feed to F344/N rats and B6C3F1 mice. Toxic Rep Ser 1992;21:1-E14.

33. Brohi RD, Wang L, Talpur HS, et al. Toxicity of nanoparticles on the reproductive system in animal models: a review. Front Pharmacol 2017;8:606.

34. Di Virgilio AL, Reigosa M, Arnal PM, Fernández Lorenzo de Mele M. Comparative study of the cytotoxic and genotoxic effects of titanium oxide and aluminium oxide nanoparticles in Chinese hamster ovary (CHO-K1) cells. Hazard Mater 2010;177(1-3):711-8.

35. Shimizu M, Tainaka H, Oba T, Mizuo K, Umezawa M, Takeda K. Maternal exposure to nanoparticulate titanium dioxide during the prenatal period alters gene expression related to brain development in the mouse. Part Fibre Toxicol 2009;6:20.

36. Mohammadipour A, Fazel A, Haghir H, et al. Maternal exposure to titanium dioxide nanoparticles during pregnancy; impaired memory and decreased hippocampal cell proliferation in rat offspring. Environ Toxicol Pharmacol 2014;37(2):617-25.

37. Mohammadipour A, Hosseini M, Fazel A, et al. The effects of exposure to titanium dioxide nanoparticles during lactation period on learning and memory of rat offspring. Toxicol Ind Health 2016;32(2):221-8.

38. Umezawa M, Tainaka H, Kawashima N, et al. Effect of fetal exposure to titanium dioxide nanoparticle on brain development—brain region information. J Toxicol Sci 2012;37(6):1247-52.

39. Yamashita K, Yoshioka Y, Higashisaka K, et al. Silica and titanium dioxide nanoparticles cause pregnancy complications in mice. Nat Nanotechnol 2011;6(5):321-8.

40. Liu J, Zhao Y, Ge W, et al. Oocyte exposure to ZnO nanoparticles inhibits early embryonic development through the γ-H2AX and NF-κB signaling pathways. Oncotarget 2017;8(26):42673-92.

41. Khorsandi L, Orazizadeh M, Moradi-Gharibvand N, Hemadi M, Mansouri E. Beneficial effects of quercetin on titanium dioxide nanoparticles induced spermatogenesis defects in mice. Environ Sci Pollut Res Int 2017;24(6):5595-606.

42. Zhang L, Xie X, Zhou Y, et al. Gestational exposure to titanium dioxide nanoparticles impairs the placentation through dysregulation of vascularization, proliferation and apoptosis in mice. Int J Nanomedicine 2018;13:777-89.

43. Tetreault NA, Hakeem AY, Jiang S, et al. Microglia in the cerebral cortex in autism. J Autism Dev Disord 2012;42(12):2569-84.

44. Cui Y, Chen X, Zhou Z, et al. Prenatal exposure to nanoparticulate titanium dioxide enhances depressive-like behaviors in adult rats. Chemosphere 2014;96:99-104.

45. Hougaard KS, Jackson P, Jensen KA, et al. Effects of prenatal exposure to surface-coated nanosized titanium dioxide (UV-Titan). A study in mice. Part Fibre Toxicol 2010;7:16.

46. Ajram LA, Horder J, Mendez MA, et al. Shifting brain inhibitory balance and connectivity of the prefrontal cortex of adults with autism spectrum disorder. Transl Psychiatry 2017;7(5):e1137.

47. Krause M, Frederiksen H, Sundberg K, et al. Presence of benzophenones commonly used as UV filters and absorbers in paired maternal and fetal samples. Environ Int 2018;110:51-60.

48. Philippat C, Mortamais M, Chevrier C, et al. Exposure to phthalates and phenols during pregnancy and offspring size at birth. Environ Health Perspect 2012;120(3):464-70.

49. Ponzo OJ, Silvia C. Evidence of reproductive disruption associated with neuroendocrine changes induced by UV-B filters, phthalates and nonylphenol during sexual maturation in rats of both gender. Toxicology 2013; 311(1-2):41-51.

50. Inui M, Adachi T, Takenaka S, et al. Effect of UV screens and preservatives on vitellogenin and choriogenin production in male medaka (Oryzias latipes). Toxicology 2003;194(1-2):43-50.

51. Negri-Cesi P, Colciago A, Celotti F, Motta M. Sexual differentiation of the brain: role of testosterone and its active metabolites. J Endocrinol Invest 2004;27(6 Suppl):120-7.

52. Baky NA, Faddah LM, Al-Rasheed NM, Al-Rasheed NM, Fatani AJ. Induction of inflammation, DNA damage and apoptosis in rat heart after oral exposure to zinc oxide nanoparticles and the cardioprotective role of α-lipoic acid and vitamin E. Drug Res (Stuttg) 2013;63(5):228-36.

53. Okada Y1, Tachibana K, Yanagita S, Takeda K. Prenatal exposure to zinc oxide particles alters monoaminergic neurotransmitter levels in the brain of mouse offspring. J Toxicol Sci 2013;38(3):363-70.

54. Dunaway S, Odin R, Zhou L, Ji L, Zhang Y, Kadekaro AL. Natural antioxidants: multiple mechanisms to protect skin from solar radiation. Front Pharmacol 2018;9:392.

55. Yin C, Zhao W, Liu R, et al. TiO2 particles in seafood and surimi products: attention should be paid to their exposure and uptake through foods. Chemosphere 2017;188:541-7.

56. Saptarshi SR, Duschl A, Lopata AL. Biological reactivity of zinc oxide nanoparticles with mammalian test systems: an overview. Nanomedicine (Lond) 2015;10(13):2075-92.

57. Ze Y, Sheng L, Zhao X, et al. TiO2 nanoparticles induced hippocampal neuroinflammation in mice. PLoS One 2014;9(3):e92230.

58. Bird CM, Burgess N. The hippocampus and memory: insights from spatial processing. Nat Rev Neurosci 2008;9(3):182-94.

59. Tian L, Lin B, Wu L, et al. Neurotoxicity induced by zinc oxide nanoparticles: age-related differences and interaction. Sci Rep 2015;5:16117.

60. Savi M, Rossi S, Bocchi L, et al. Titanium dioxide nanoparticles promote arrhythmias via a direct interaction with rat cardiac tissue. Part Fibre Toxicol 2014;11:63.

61. Mohr SB, Garland CF, Gorham ED, Garland FC. The association between ultraviolet B irradiance, vitamin D status and incidence rates of type 1 diabetes in 51 regions worldwide. Diabetologia 2008;51(8):1391-8.

62. Filippi C, Pryde A, Cowan P, et al. Toxicology of ZnO and TiO2 nanoparticles on hepatocytes: impact on metabolism and bioenergetics. Nanotoxicology 2015;9(1):126-34.

63. Heller A, Jarvis K, Coffman SS. Association of type 2 diabetes with submicron titanium dioxide crystals in the pancreas. Chem Res Toxicol 2018;31(6):506-9.

64. Alamer M, Darbre PD. Effects of exposure to six chemical ultraviolet filters commonly used in personal care products on motility of MCF-7 and MDA-MB-231 human breast cancer cells in vitro. J Appl Toxicol 2018;38(2):148-59.

65. Jarry H, Christoffel J, Rimoldi G, Koch L, Wuttke W. Multi-organic endocrine disrupting activity of the UV screen benzophenone 2 (BP2) in ovariectomized adult rats after 5 days treatment. Toxicology 2004;205(1-2):87-93.

66. Pietroiusti A, Bergamaschi E, Campagna M, et al. The unrecognized occupational relevance of the interaction between engineered nanomaterials and the gastro-intestinal tract: a consensus paper from a multidisciplinary working group. Part Fibre Toxicol 2017;14(1):47.

67. Blüthgen N, Meili N, Chew G, Odermatt A, Fent K. Accumulation and effects of the UV-filter octocrylene in adult and embryonic zebrafish (Danio rerio). Sci Total Environ 2014;476-477:207-17.

68. Wang MM, Wang YC, Wang XN, et al. Mutagenicity of ZnO nanoparticles in mammalian cells: role of physicochemical transformations under the aging process. Nanotoxicology 2015;9(8):972-82.

69. Sierra MI, Valdés A, Fernández AF, Torrecillas R, Fraga MF. The effect of exposure to nanoparticles and nanomaterials on the mammalian epigenome. Int J Nanomedicine 2016;11:6297-306.

70. Baggerly CA, Cuomo RE, French CB, et al. Sunlight and vitamin D: necessary for public health. J Am Coll Nutr 2015;34(4):359-65.

71. Seneff S. Cindy and Erica’s Obsession to Solve Today’s Health Care Crisis: Autism, Alzheimer’s Disease, Cardiovascular Disease, ALS and More. Irvine, CA: New Voice Publications; 2017.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: