Alergija Grūdai Mityba Sveikesnė mityba

Ar GRŪDAI tinka tik paukščiams?

Gamtoje nėra nei apdovanojimų nei nubaudimų – tik PASEKMĖS

Fito rūgštis grūdinėse ir ankštinėse kultūrose bei riešutuose tai numeris vienas iš antimaistinių medžiagų. Fito rūgštis esanti grūduose, riešutuose, sėklose bei ankštiniuose, sukelia žalą mūsų sveikatai.

FITO RŪGŠTIS

Fito rūgštis tai pagrindinė fosforo kaupimo forma daugumos augalų audiniuose, ypač grūdų ir sėklų nuosijose. Juose mineralas fosforas tvirtai surištas snaigės (šešiašonė fito rūgšties molėkulė su fosforo atomu kiekvienoje „rankoje“) formos molėkulėje. Žmonėms ir gyvūnams su vienu skrandžiu, fosforas nėra lengvai biologiškai prieinamas. Be to, blokuojant fosforo prieinamumą,  fito rūgšties molėkulės „rankos“ greitai susiriša su kitais mineralais, tokiais kaip kalcis, magnis, geležis ir cinkas, padarant juos taip pat nepasisavinamais. Tokioje formoje, junginiai apibūdinami kaip fitatai.

Fito rūgštis ne tik suriša svarbius mineralus, bet taip pat slopina enzimų veiklą, kurie mums reikalingi maisto virškinimui, įskaitant pepsiną, kuris išskaido baltymus skrandyje ir amilazę, kuri reikalinga krakmolo išskaidymui į cukrus (angliavandenius). Tripsinas, kuris skaido baltymus plonojoje žarnoje, irgi slopinamas fitatų.

Fito rūgštis aptinkama ankštiniuose, sėklose, riešutuose ir grūduose, ypatingai sėlenose ir išoriniame kevale. Fitatai dar randami šakniagumbiuose. Iki 80% fosforo – gyvybiškai svarbaus mineralo kaulams ir sveikatai, randamas grūduose nepanaudojamoje fitatų formoje. Kai mitybą sudaro daugiau nei nedidelis kiekis suvartojamų fitatų, organizme kalcis susiriš su fito rūgštimi ir sukurs netirpius sudėtingus fitatų junginius. Rezultatas toks, kad jus prarandate kalcį ir nepasisavinate fosforo. Be to, tyrimai teigia, jog mūsų organizmas pasisavinsa apytiksliai 20% daugiau cinko ir 60% daugiau magnio iš mūsų maisto, kai jame fitatų nebūna.

Grūduose, riešutuose, ankštiniuose ir sėklose fitatų kiekis varijuoja labai skirtingai. Tyrėjai analizuodami tam tikrus maisto produktus atrado, jog fitatų kiekis priklauso dar nuo auginimo sąlygų, derliaus nuėmimo technikos, apdorojimo metodų, testavimo metodų ir netgi tiriamo maisto amžiaus. Fito rūgšties bus daugiau maisto produktuose, jei auginant bus naudojama moderni trąša, kuriose gausu fosfatų nei tuose, kuriose naudojamas natūralus kompostas.

Sėklos ir sėlenos tai gausiausi fitatų šaltiniai, kuriose yra nuo 2-5 kartų daugiau fitatų nei kai kurių rūšių sojos pupelėse. Nefermentuotos kakavos pupelės ir kakavos milteliai irgi gausūs fitatais. Apdorotame šokolade aptinkama fitatų, ir netgi kavos pupelėse.

Mityba gausi fitatais pasireiškia mineralų trūkumu. Populiacijose, kur grūdinės kultūros pagrindinis kalorijų šaltinis, ten rachitas ir osteoporozė įprastas reiškinys.

Cinko ir geležies blokavimo poveikis dėl fito rūgšties, gali būti problematiškas kaip ir kalcio blokavimo poveikis. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, jog kvietinė bandelė, kurioje yra 2 mg. fito rūgšties, nuslopino cinko pasisavinimą 18%. 25 mg. fito rūgšties bandelėje nuslopino cinko pasisavinimą 64%. Ir 250 mg. nuslopino cinko pasisavinimą 82%. Riešutai turi žymų geležies pasisavinimo slopinimo poveikį, dėl juose gausiai esančios fito rūgšties.

Kai ilgą laiką mityboje trūksta mineralų arba joje gausu fito rūgšties arba ir vieną ir kitą, tuomet medžiagų apykaita silpnėja ir organizmas pereina į mineralų badavimo režimą. Tuomet kūnas nusistato naudoti kiek įmanoma mažiau mineralų. Suaugę gali net kelis dešimtmečius laikytis gausiai turinčios fito rūgšties mitybos, bet augantys vaikai susiduria su rimtomis sveikatos problemomis. Maitinantis gausia fito rūgšties turinčia mityba, jų organizmai kentės nuo kalcio ir fosforo trūkumo ir jų kaulai prastai vystysis, bus žemas ūgis, vystysis rachitas, siauri žandikauliai ir dantų ėduonis. O dėl cinko ir geležies trūkumo vystysis anemija ir protinis atsilikimas.

TYRIMAI

Jau 1949 m. Tyrėjas Edward Mellanby pademonstravo demineralizuojantį fito rūgšties poveikį. Tirdamas, kaip grūdai su fito rūgštimi ir be jos paveikia šunis, Mellanby atrado, jog vartojimas grūdų, kuriuose aptinkama gausiai fitatų, kliudo kaulų augimui ir trukdo vitamino D metabolizmui. Mityboje, kurioje gausu fito rūgšties ir mažai kalcio ir vitamino D, pasireiškia rachito atvejai ir kaulų formavimosi problemos.

Pagal šį požiūrį, aktyvaus trukdymo laipsnis su tam tikro grūdo sukeltu sukalkėjimu, priklausys nuo to, kiek daug fito rūgšties ir kiek mažai kalcio jame yra arba kiek mažai kalcio mityboje. Fosforui mityboje (bent jau grūduose) reikia tam tikro tipo kalcio, kad galėtų su juo susirišti.

Mellanby eksperimentuose su šunimis, padidinus vitaminą D kaulai tapo stipresni nepaisant mitybos, bet šis padidinimas neturėjo pastebimos įtakos pašalinamam kalcio kiekiui. Tie šunys, kurių mityboje buvo daug fitatų, pašalindavo labai daug kalcio, o šunys, kurių mityboje buvo daug fosforo iš mėsos arba išskirto iš tinkamai apdorotos fito rūgšties, pašalindavo labai mažus kiekius kalcio.

Remiantis Mellanby nuodugniais tyrimais, galime daryti išvadas, jog tam, kad vystytųsi sveiki kaulai, mityba turi būti gausi vitaminu D, pasisavinamo kalcio ir pasisavinamo fosforo. Įdomu tai, kad jo eksperimentai parodė, jog nebalinti miltai ir balti ryžiai buvo mažiau kalkėjantys nei visadaliai grūdai, kuriose daugiau mineralų, bet taip pat daugiau fito rūgšties. Kiti bandymai parodė jog, nors visagrūdžiai turi daugiau mineralų, galiausiai vienodas ar netgi mažesnis kiekis mineralų pasisavinamas palyginus su šlifuotais ryžiais ir baltais miltais. Šį rezultatą pirmiausia lemia fito rugšties blokavimo mechanizmas, bet gali būti antrinių veiksnių, atsirandančių dėl kitų anti-maistinių medžiagų grūduose.

Kiti tyrimai rodo, kad askorbo rūgšties pridėjimas neutralizuoja geležies pasisavinimo slopinimą, kurį sukelia fito rūgštis. Askorbo rūgšties pridėjimas žymiai neutralizuoja fito rugšties slopinimą kviečiuose. Vienas tyrimas parodė, kad antigeležies fitato kiekis ryžiuose buvo nukenksmintas vitamino C dėka, esančio lapiniuose kopūstuose.

2000-aisias paskelbtas tyrimas parodo, kad tiek vitaminas A, tiek beta karotinas sudaro junginį su geležimi, išlaikant jį tirpiu ir taip užkertant kelią fitato slopinamajam poveikiui dėl geležies pasisavinimo.

SKIRTINGŲ GYVŪNŲ SKIRTINGAS VIRŠKINIMAS

Fitazė tai enzimas, kuris neutralizuoja fito rugštį ir išlaisvina fosforą. Šis enzimas egzistuoja kartu augaliniame maiste, kuriame yra fito rugšties.

Atrajojantys gyvūnai, tokie kaip karvės, avys ir ožkos neturi problemos su fito rugštimi nes fitazė gaminama atrajojančių gyvūnų skrandyje, dėl juose esančių bakterijų. Vienaskrandžiai gyvūnai taip pat gamina fitazę, bet daug mažesniais kiekiais. Pelės gamina 30 kartų daugiau nei žmonės. Dėl tos priežasties informacija gauta tiriant peles ir kitus graužikus dėl fito rugšties, negali būti taikoma žmonėms.

Žmonės gamina nedidelius kiekius fitazės, kad būtų galima vartoti dideliais kiekiais fitatusTačiau, laktobacilli ir kitos endogeninės virškinimo mikrobiotos rūšys gali gaminti fitazę. Taigi žmonėms, turintiems sveikesnę žarnyno mikrobiotą, virškins lengviau maisto produktus, kurių sudėtyje yra fito rūgšties. Žarnyno mikrobiotos padidinta fitazės gamyba paaiškina, kodėl kai kurie tiriamieji gali prisitaikyti prie mitybos, turinčios daug fitatų. Grūdų ir ankštinių daiginimas aktyvuoja fitazę, taip sumažindamas fito rugšties kiekį. Naudojant sudaigintus grūdus taip bus sumažinamas fito rūgščių kiekis , nesumažinus maistinės vertės.

Grūdų ir miltų mirkymas rūgščioje terpėje, šiltoje temperatūroje, panašiai kaip ir raugimo procese, aktyvuoja fitazę ir sumažina arba net visiškai pašalina fito rūgštį.

Prieš pasirodant pramoninei žemdirbystei, ūkininkams buvo įprasta mirkyti susmulkintus grūdus karštame vandenyje prieš juos sumaitinant vištoms ar kiaulėms. Šiandien pašarų gamintojai prideda fitazės į grūdų mišinius, kad gyvuliai geriau augtų. Prekybinė fitazė paprastai gaminama naudojant rekombinantinę DNR technologiją. Pavyzdžiui, neseniai į mieles buvo įdėta bakterinė fitazė, skirta prekybinei gamybai.

Ne visuose grūduose yra pakankamai fitazės, kad būtų įmanoma panaikinti fitatus, netgi ir tinkamai juos paruošus. Pavyzdžiui, kukurūzai, sora, avižos ir rudieji ryžiai neturi pakankamai fitazės, kad panaikintų visą jų sudėtyje esančią fito rūgštį. Kita vertus, kviečiai ir rugiai turi didelius kiekius fitazės – kviečiuose yra 14 kartų daugiau fitazės nei ryžiuose, o rugiuose dvigubai daugiau fitazės nei kviečiuose. Mirkant ar rauginant šiuos grūdus, kai jie būna šviežiai sumalti ir laikomi šiltoje aplinkoje, tokiu būdu fito rugštis panaikinama. Aukštas fitazės kiekis rugiuose paaiškina, kodėl šis grūdas pasirenkamas rauginant duoną.

Fitazė sunaikinama karštuose garuose per 10 minučių ar net greičiau, kai temperatūra siekia maždaug 80 laipsnių celsijaus. Drėgname skystyje fitazė sunaikinama nuo 55-65 laipsnių temperatūroje. Taigi, karštas apdorojimas, kaip ir ekstruzijos atveju, visiškai sunaikina fitazę. Pagalvokit apie visus sėlenų grūdus, kuriose daug fito rugšties, o visa fitazė yra sunaikinama apdorojimo metu. Ekstruduoti grūdai, pagaminti iš sėlenų ar pilnagrūdžių tai receptas virškinimo problemoms ir mineralų trūkumui.

Fitazė yra nedideliais kiekiais avižose, bet terminis apdorojimas, siekiant pagaminti prekybinius avižinius dribsnius, padaro ją neaktyvia. Netgi malant grūdą per greitai arba per aukštoje temperatūroje, ją sunaikina, kaip ir užšaldymas ar ilgas sandėliavimas. Švieži miltai turi didesnį kiekį fitazės nei sandėliuojami miltai. Tradicinės kultūros įprastai sumala šviežiai savo grūdus prieš paruošimą. Weston Price savo tyrimuose pastebėjo, kad pelės, kurios buvo šeriamos visagrūdžiais miltais, kurie nebuvo šviežiai sumalti, įtakojo netinkamą vystymąsį.

Verdant, fito rugštis nepakankamai sumažėja, todėl geriau prieš virimą išmirkyti rugštyje, kad aktyvuotųsi fitazė ir atliktų savo darbą. Pavyzdžiui, norint pašalinti fito rugštį bolivinėje balandoje, reikia ją fermentuoti arba daiginti ir tada išvirti. Apskritai naudojant ilgalaikį mirkymą rugštyje ir tik tada verdant grūdus ir ankštinius galima sumažinti didžiąją dalį fitatų.

DAIGINIMAS

Naminio alaus gamintojai žino, kad norint pagaminti alų, jiems reikia salyklo (daigintų) grūdų. Grūdų mirkymas ir jų daiginimas geras sumanymas, bet tai iki galo nepašalina fito rugšties. Daigintuose grūdu produktuose lieka gana dideli fito rugšties kiekiai. Tačiau salyklo darymas sumažina nemaistines medžiagas labiau nei skrudinimas.

Ankštinių daiginimas tai efektyvesnis būdas sumažinti fito rugštį, bet šis procesas vis tiek nepašalina jos visos. Daigintuose žemės riešutuose fitatų sumažėjo 25%. Po 5 dienų avinžirnių daiginimo, juose liko apie 60% fitatų, o lęšiuose apie 50% viso buvusio fitatų kiekio. Penkias dienas daigintose juodose pupose buvo pašalinti 75% fitatų.

Daiginimas aukštesnėje temperatūroje efektyvesnis būdas, tikriausiai dėl karščio sukeltos fermentacijos būklės. Perlinę sorą daiginant 33 laipsnių temperatūroje mažiausiai 48 valandas buvo pašalinta 92% fitatų. 27 laipsnių temperatūroje netgi po 60 valandų tiktais 50% fito rugšties buvo pašalinta.

Daiginimas, išlaisvina vitaminus, dėl to grūdai ir pupelės lengviau virškinamos. Tačiau, tai prieš fermentinis žingsnis, o ne visas procesas, skirtas neutralizuoti fito rugštį. Reguliariai vartojant grūdus, kurie tik sudygę, prives prie perteklinio fito rugšties suvartojimo. Daiginti grūdai taip pat turėtų būti mirkomi ir verdami.

Grūdams ir ankštiniams, kurie turi mažai fitazės, mirkymas dažniausiai nepakankamai pašalina fito rugštį. Soros, sojų pupelių, kukurūzų, sorgo ir mungo pupelių mirkymas 33 laipsnių temperatūroje 24 valandas, fito rugšties kiekį sumažino nuo 4-51%. Tuos pačius grūdus ir ankštinius pamirkius juos kambario temperatūroje 24 valandas, fito rugšties kiekius sumažino tiktais nuo 16-21%. Tačiau, pamirkius kukurūzus tik 1 valandą kambario temperatūroje fito rūgšties kiekį sumažino iki 51%.

Grūdų rauginis fermentavimas, kurių sudėtyje daug fitazės, kaip pavyzdžiui kviečiuose ar rugiuose, yra geriausias fitatų mažinimo procesas. Visagrūdžio kviečio miltų rauginis fermentavimas tik 4 valandas maždaug 33 laipsnių temperatūroje, sumažina fito rugštį iki 60%. Po 8 valandų 92 laipsnių temperatūroje sėlenų mėginių fito rūgšties kiekis sumažėja iki 44,9%. Maltų grūdų ir kepimo mielių papildymas padidino fito rugšties sumažinimą iki 92-98%. Kitas tyrimas parodė beveik visišką fito rugšties panaikinimą visagrūdžio kviečio duonoje, po 8 valandų trukusio rauginio fermentavimo.

Tie, kurie kenčia nuo dantų karieso, kaulų retėjimo ar mineralų trūkumo, rekomenduojama suvartoti ne daugiau kaip 150-400 mg. bendro fitatų kiekio. Vaikams jaunesniems nei 6 metų, nėščioms moterims ar žmonėms su rimtomis negaliomis, geriausiai būtų vartoti kuo įmanoma mažiau fito rugšties.

PAGRINDINIS MAISTAS

Problemos kyla, kai visagrūdžiai ir pupelės tampa pagrindiniais kalorijų šaltiniais, kai kiekvienas valgymas turi daugiau nei vieną grūdinį produktą arba kai per didelė priklausomybė skiriama ankštiniams ir riešutams. Nefermentuoti sojos gaminiai, ekstruduoti (karštai išspausti) viso grūdo dribsniai, ryžių pyragaičiai, skrudinta granola, neapdorotas įvairių grūdų mišinys ir kiti gausūs fito rugštimi maisto produktai turėtų būti griežtai vengiami.

Fito rugšties riešutuose yra panašus kiekis kaip grūduose, o kai kuriose netgi daugiau. Dėl to tie, kurie vartoja riešutų sviestą ar riešutų miltus, jie suvartoja panašų fito rugšties kiekį, kokį suvartoja valgantys nemirkytūs grūdūs. Geriausiai būtų vengti riešutų sviesto, nebent jie buvo paruošti prieš tai juos išmirkant – tokių dabar galima rasti prekyboje. Panašiai reikėtų vengti ir riešutų miltų. Deja, nėra pakankamai informacijos, kokiu būdu galima reikšmingai sumažinti fito rugštį riešutuose. Riešutus mirkant bent 7 valandas, galimai kažkokia dalis fito rugšties bus eliminuota. Remiantis susikaupusiais įrodymais, mirkant riešutus 18 valandų, dehidruojant mažoje temperatūroje (ne daugiau nei 40 laipsnių) – šiltoje orkaitėje ir tuomet paskrudinus riešutus, eliminuos didelę dalį fito rugšties.

Visose pupelėse yra fito rugšties, o tradicinės kultūros paprastai ankštinius ruošia ilgai. Geriausias būdas sumažinti fitatus pupelėse jas daiginant keletą dienų ir paskui jas išverdant. Pupelės mažiausiai turi būti mirkomos 12 valandų.

Avižose yra labai mažai fitazės, ypač po prekybinio terminio apdorojimo, ir reikia labai ilgo paruošimo laikotarpio, kad būtų visiškai sumažintas fito rūgšties kiekis. Daiginant avižas 5 dienas 11 laipsnių temperatūroje ir paskui jas mirkant 17 valandų 48 laipsnių temperatūroje, pašalina 98% fitatų. Dėl vieno dalyko tikrai aišku, vartojami dideli kiekiai vitamino D padeda užkirsti kelią kalcio praradimams, dėl gausiai vartojamų avižų mityboje.

Sėklos, tokios kaip moliūgų, turi savyje nepaprastai didelį kiekį fito rūgšties ir, kad pašalinti fito rūgštį, reikia labai nuodugnaus proceso. Kai kuriose sėklose galima pašalinti jas mirkant ir skrudinant. Geriausiai būtų vengti užkandžiauti jas arba apskritai visiškai atsisakyti neapdorotų sėklų.

Fito rūgštis riešutuose ir sėklose yra dviejų formų – fito rūgštis ir rūgščios druskos.

Fitatai atstovauja tik vieną iš daugelio grūduose, riešutuose, ankštiniuose ir sėklose esančių antimaistinių medžiagų. Yra dar oksalatai, taninai, tripsino slopintojai, enzimų slopintojai, lektinai (hemagliutininai) ir alkilresorcinoliai.

Antimaistinės medžiagos šiuose augaluose yra dėl to, nes jie gyvenimo vyksmo dalis. Gamtos pasaulis reikalauja jų tam, kad jie atliktų daugelį svarbių užduočių, įskaitant apsaugą nuo vabzdžių, išlaikyti sėklų daigumo šviežumą ir apsaugą nuo pelėsio ir grybelio. Tam, kad vartotume šiuos maisto produktus reguliariai, mes privalome pašalinti fitatus ir kitas antimaistines medžiagas apdorojant taip, kad būtų prarandama kuo mažiau maistingų medžiagų.

GRŪDAI kilę iš SKIRTINGŲ SĖKLŲ bei LAUKINIŲ ŽOLIŲ RŪŠIŲ

Žolės sėklos nėra primatų natūralus maistas, nors jose yra maistingų medžiagų, tačiau jose yra ir kenksmingų medžiagų. Šios kenksmingos medžiagos tai enzimų slopintojai, kurių paskirtis sulaikyti sėklų dygimą iki to laiko, kol susidarys palankios sąlygos. Enzimų slopintojai laiko gyvūnų virškinamuosius enzimus nuo jiems skirtų veiklų, padarant subrendusias, sausas sėklas (įskaitant riešutus) nevirškinamus, nebent jie pradžioje sudaiginami. Vieninteliai gyvūnai, kuriems negalioja šie apribojimai, tai sėklomis mintantys paukščiai, kurie turi gurklius, kuriose nurytos sveikos sėklos pasilieka iki tol, kol sudygsta ir tuomet paukščiai gali jas suvirškinti.

Vitaminų ir mineralų grūduose trūkumas ir tas faktas, jog jie rūgština organizmą, todėl geresnę sveikatą galite išlaikyti tik tuomet, kai mityba gausiai palaikoma vaisiais ir daržovėmis. Kuo mažiau vaisių ir daržovių, tuo prastesnė sveikata ir trumpesnė gyvenimo trukmė.

Be to, grūdai turi kitų trūkumų, kurie sukelia žalą organizmui ir, kurie negali būti atsveriami kitais produktais.

Krakmolo molėkules sunkiau suvirškint, dėl to, jog sudėtinės molėkulės turi būti išskaidytos virškinamųjų enzimų į paprastesnes molėkules iki tokio lygio, kad jos galėtų būti pasisavinamos, kai tuo tarpu cukrūs (paprastieji angliavandeniai) lengvai suvirškinami, kadangi angliavandenių molėkulės jau yra paprastoje formoje, kurioje gali organizmas įsisavinti.

GRŪDINĖ KULTŪROS ar TAI TINKAMIAUSIAS MAISTO PRODUKTAS ŽMOGUI

Niekada nebuvo galima teigti, jog grūdai buvo žmogaus natūralus maistas. Įsivaizduokite, jog savo rankose laikote džiovintus kviečius. Ar vien pagalvojus apie jų valgymą jūsų burnoje susikaupia seilės? Jus turėtumėt badauti, kad prisiverstumėte suvalgyti džiovintus kviečius. Ir jei jus juos suvalgytumėte, kaip manote, kas nutiktų? Jums sutriktų virškinimas ir dauguma kviečio grūdų pasišalintų nesuvirškinti. Kviečių nesuvirškintų dėl 2 priežasčių: pirma, jūsų virškinamieji enzimai nesugebėtų įsiskverbti pro celiuliozę, kuri supa kviečių ląsteles, o antra, jei kažkaip krakmolą pasiektų virškinamieji enzimai, jie negalėtų atlikti savo funkcijos dėl enzimų slopintojų, kurie yra visose sėklose ir riešutuose. Žmogus palyginus neseniai ir visiškai atsitiktinai atrado, kad jis galėtų naudoti grūdus kaip maistą, jei jis juos pradžiai pakaitintų. Karštis nuplėšia celiuliozės lukštą ir tuo pačiu sunaikina enzimų slopintojus.

Dauguma krakmolingo maisto yra sudėtinga suvirškinti. Sudėtingumo laipsnis priklauso nuo enzimo ptialino (amilazė) kiekio valgytojo seilėse ir kaip smulkiai maistas buvo suvirškintas.

Kaip įrodymas sudėtingų angliavandenių virškinimas tai dideli dujų kiekiai, kurie susikaupę yra išleidžiami į orą. Taigi, sudėtingi angliavandeniai yra suvirškinami galiausiai, tai kame problema? Problema tame, kad virškinimo sistema turi dirbti per sunkiai, kai yra suvalgomas bet koks termiškai apdorotas maistas ir dar sunkiau, kai tas maistas tai sudėtingi angliavandeniai. Dėl to, kad papildoma apkrova pagrindę tenka kasai, organui, kuris išskiria virškinimo enzimus, kasa padidėja, kad susitvarkytų su jai nenatūralia užduotimi. Palyginus su gyvūnais laukinėje gamtoje, žmogaus kasa, paskaičiavus procentaliai pagal kūno svorį, yra 2-3 kartus didesnė. Tai yra dėl to, kad žmogus pagrindę vartoja termiškai apdorotą maistą. Malajiečiai ir filipiniečiai, kurių mitybos pagrindą sudarė ryžiai, buvo rasta, kad jų kasa svėrė vidutiniškai 50% daugiau nei amerikiečių. Testai su gyvūnais parodė, jog, kai žiurkės buvo maitinamos labaratoriniu maistu, neva sukurtu puikiai subalansuotu maistingomis medžiagomis, 155 dienų eigoje jų kasa padidėjo 30%. Kiti testai parodė, jog kasa nėra vienitelis organas paveiktas termiškai apdoroto maisto. Kepenys padidėjo taip pat, o hipofizės liauka ir antinkščių liaukos priešingai – sumažėjo.

PANCREAS (KASA)

Grūdai ir jų produktai, nepriklausomai kokius nuopelnus jiems priskirtų, negali aprūpinti tinkamai maistingomis medžiagomis, dėl jų trūkumų. Pagrindiniai trūkumai, tai vitaminai C, B, A, amino rugštys – lizinas ir cistinas bei mineralai – natris, kalcis ir siera. Visi vitaminai būtini, kad palaikytų normalią medžiagų apykaitą ir ląstelių ir audinių vientisumą. Maitinantis grūdais ir termiškai apdorotomis daržovėmis, dauguma vitaminų aprūpinama, bet vitaminas C, svarbiausias vitaminas iš visų, kuris palaiko audinių vientisumą, lengvai sunaikinamas karščio, dėl to bus organizme juntamas jo trūkumas nebent mityba bus gausiai papildoma šviežiais vaisiais.

Grūduose nėra vitamino C ir turėtų pakakti šio vienintelio fakto, kad juos eliminuoti kaip netinkamą maistą žmogui. Daiginti grūdai tai kas kita, kadangi, kai sėkla dygsta, ji keičiasi iš grūdo formos į daržovės formą. Kadaise neveiklūs enzimai tampa aktyvūs ir vitaminai, įskaitant ir vitaminą C gaminami, kad palaikytų augalo vystymąsį. Dr. Howell savo knygoje „Enzyme Nutrition“ (1985) apibūdina, kaip ankščiau kviečio grūdas buvo kertamas ir pakuojamas skritiniais, kurie stovėdavo laukuose maždaug savaites iki tol, kol buvo kuliami ir renkami grūdai. Tuo laiku, kai grūdai būdavo lauke, jie pradėdavo dygti iki jų atskirymo ir dėl to maistingų medžiagų ankščiau būdavo daugiau nei dabar.

Grūdai sudaro žmogaus mitybos pagrindą. Jie daugiausiai turi mineralų kiekį ir klasifikuojami kaip netinkamai pritaikomas maistas žmogui, kas liečia gyvenimo kokybės prailginimą. Žmogaus, taip vadinama kasdienė duona žymiu mastu, tai priežastis jo ankstyvosios mirties.

MILTAI

Miltų rafinavimas gali drastiškai pakeisti vitaminų, mineralų, baltymų ir kai kuriais atvejais nuodingų taršalų turinį ir jų proporcijas. Cinkas ir kadmis yra randami kviečiuose. Cinkas yra būtinas, o kadmis yra nuodingas ir pasireiškia negatyviai tuo, kad pakeičia cinką strateginiuose enzimuose, taip padarydamas juos nebetinkamais atlikti funkcijų. Dėl to cinko ir kadmio santykis labai svarbu. Cinkas labiau koncentruotas išoriniame grūdo sluoksnyje, kai tuo tarpu kadmis linkęs kauptis grūdo centre. Malimas pašalina cinką, bet palieka kadmį.

Cinkas būtinas daugiau kaip 100 enzimų sudedamoji dalis. Šis mineralas glaudžiai susijęs su ląstelių augimu.

Įprasta sėklų savybė ne tik turėti savyje rugšties perteklių, bet ir kalcio trūkumą. Kita vertus, gyvūnų organizmams kalcio labai reikia. Dėl to, jog grūdai rugština organizmą, tai nėra tinkamiausias maistas, kuriuo mes galime priverstinai maitinti augantį organizmą.

DUONA ir NETINKAMI PRIEDAI

Duonos valgymas, tai didžiausias modernaus gyvenimo prakeiksmas. Pagaminta iš grūdų, denatūruota,sumaišyta su druska, soda, mielėmis, riebalais ir kitais žalingais ingredientais ir paveikta dideliu karščiu ir tuomet valgoma kelis kartus dienoje, maišant su įvairiausiais patiekalais, duona tampa didžiausia nelaime. Pusryčiai, denatūruoti grūdai, valgomi dideliais kiekiais daugumoje šeimų. „Sveiko maisto“ parduotuvėse grūdai užima didelę dalį lentynų.

Augaline mityba besimaitinantys žmonės daugumoje valgo grūdus. Jie gautų mažiau žalos vartodami nedidelius kiekius mėsos. Turėtų būtų aiškiai suvokiama, kad grūdai nėra daržovės ir žmogus juos vartojantis, techniškai nėra vegetaras. Gamtoje, jokie gyvūnai nevalgo grūdų išskyrus grūdus valgančius paukščius, kurie turi gurklius, kad sudaigintų juos ir jie yra klasifikuojami kaip grūdaėdžiai.


  • Grūdai nėra žmogaus sudedamoji natūralios mitybos dalis ir nėra būtini sveikatai ir gyvenimui.
  • Geriausiai būtų juos visiškai pašalinti iš mitybos, ypatingai iš vaikų mitybos.
  • Jei jie būtų valgomi, tai tiktais visadaliai ir nepraėję denatūracijos proceso, mažais kiekiais papildant mitybą gausiais vaisių ir daržovių kiekiais.
  • Kad būtų užtikrintas jų krakmolo pavertimas į cukrų, jie turėtų būti valgomi sausi, o ne košių pavidalu.
  • Grūdai stokoja daugelio svarbių maistinių medžiagų.
  • Juose yra tam tikro laipsnio nuodingų medžiagų mūsų organizmui.
  • Jie turi būti verdami tam, kad galėtū būti suvirškinti, dėl šio proceso jų vertė sumažėja ir padidėja patologinis efektas.
  • Jie sukelia virškinamąjai sistemai įtampą padidindami kasos apimtį ir nereikalingą enzimų rezervo eikvojimą ir kaupiasi dujos žarnyne.
  • Jie sugeba žaloti žarnyno sienelę, sukeliant sienelės atrofiją.
  • Jie formuoja rugštis iki tokio lygio, jog sukelia artritą.
  • Jie gali sukelti alergijos reakcijas, tokias kaip sausą odą, poodines cistas, pablogina išsėtinę sklerozę ir šizofreniją.
  • Jie visiškai netinkami kūdikiams, nes gali sukelti nepataisomą žalą jų virškinimo organams.
  • Iš visų maisto produktų, juose yra gausiausiai kalkių druskų, kurie palaipsniui kaupiasi audiniuose ir ląstelėse, įskaitant arterijas, dėl ko pagreitėja senėjimo procesas.
  • Neskaitant, jog jie yra virškinimo sistemos antagonistai ir yra nepilnavertiškas maistas, jie yra visiškai beskoniai ir nesukeliantys apetito, valgymui pateikiami tiktais virti ir dirbtinai paskaninti.

Žmonija klestėjo dešimtis milijonų metų visiškai nevartodama grūdų. Per pastaruosius kelis amžius, tyrėjai pasaulyje nuolat atrasdavo visuomenes, kurios vis dar nebūdavo įtraukusios grūdinių kultūrų į savo mitybą. Ir jie nuolat pabrėždavo dėl jų nesibaigiančio gyvybingumo ir stiprios sveikatos.

Šiai dienai vis dar nėra visuomenės, kuri maitintusi išskirtinai tiktais grūdinėmis kultūromis ir galėtų pasigirti išskirtine sveikata. Daugiau nei 99.9% viso žmonijos gyvavimo laikotarpio metu, kai žmogus vaikščiojo žeme, gyveno nevartodamas grūdų. Modernus žmogus kultivuoja grūdines kultūras maždaug 10 tūkstančių metų, beveik tokį patį laikotarpį, kiek jis naudoja ugnį.

ŠIOS NENATŪRALIOS PRAKTIKOS NEIGIAMAS POVEIKIS ŽMONIJAI ir PLANETAI PRITRENKIANTIS

Įprasta žmonėms jausti troškimą apdorotiems grūdiniams produktams ir nuolat būti ant jų “pakibus”. Kuomet krakmolas suvartojamas, žmonės sekantį rytą prabunda ir jiems tenka patirti nemalonius periodus jaučiantis miglotai, neva pagiringas ar apdujęs. Jei jie nustoja juos vartoti, detoksifikacijos simptomai būna juntami ir pasireiškia nebevartojimo simptomai. Geriausiai būtų vengti medžiagų, kurios lemia tokią stiprią priklausomybę. Ar mes tai vadinsime narkotikais ar mes tai vadinsime maistu.

Anatomiškai, žmonės priskiriami antropoidiniams primatams kartu su gibonais, šimpanzėmis, bonobais, gorilomis ir orangutangais. Nėra nei vieno gyvūno pavyzdžio gamtoje su panašia į mūsų anatomija ir fiziologija, kurie vartotų grūdus. Visi antropoidiniai primatai klesti maitindamiesi mityba, kuri paremta išskirtinai vaisiais, uogomis, daržovėmis, riešutais ir sėklomis. Kai kurie valgo vabzdžius, smulkius stuburinius ar netgi retkarčiais mėsą, bet daugiau kaip 99% jų mitybos sudaryta  iš augalinės kilmės. Vaisiai, uogos, daržovės, riešutai ir sėklos sudaro pilnavertį maisto sąrašą, kuriam mes esame biologiškai pritaikyti. Grūdų vartojimas ir bet koks kitas maistas, kuris netinka mūsų dizainui, mitybos prasme, tai rimtas žingsnis atgal. Kartu sujungus įprotį termiškai apdoroti, maisto keitimas nėra praktikuojamas kitų rušių. Pasekmė – mitybos bankrotas.

Mūsų didžiausi mitybos poreikiai tai vanduo ir paprastieji angliavandeniai. Krakmolas neaprūpina nei vienu. Tačiau vaisiai geriausias vandens ir paprastųjų angliavandenių šaltinis. Vaisiai suteikia kur kas daugiau nei tik cukrų ir vandenį. Juose gausu enzimų, mineralų, vitaminų, skaidulų, kai to negalėtume pasakyti apie grūdus. Ypač vitaminas C, vandenyje tirpus junginys, kurį turime gauti iš mūsų mitybos nuolatos, kurio nėra grūduose bet gausu vaisiuose.

Grūdai, duonos produktai, pyragaičiai, makaronai, pica ir kit grūdiniai produktai praranda labai daug pradinės maistinės vertės apdorojimo metu ir dar sekančiu procesu metu, paruošiant juos, kad būtų įmanoma valgyti. Netgi terminis maisto paruošimas skaitosi kaip apdorojimo procesas, ne vien dėl to, kad maistingos medžiagos prarandamos, bet ir antimaistinės medžiagos sukuriamos bei pašalinamas vanduo.

Enzimai, koenzimai, mineralai, vitaminai, antioksidantai, angliavandeniai, baltymai, riebalai, kitos augalinės maistinės medžiagos pažeidžiamos, sugadinamos ar sunaikinamos karščiu. Kas lieka po terminio maisto apdorojimo, beveik tik kalorijos. Dėl to, kai mes valgome grūdus, mes suvalgome maksimalų kalorijų skaičių ir minimalų maistinių medžiagų kiekį.

Grūduose labai mažai kalcio ir labai mažai natrio, cholino, jodo, sieros ir kitų šarminių mineralų.

Riebalinės ląstelės beveik niekada nežūva, vietoj to, jos susitraukia ir ilsisi, laukia progos vešėti.

Mitybos žala padaryta varlgant grūdus negali būti anuliuojama bet kokia kita sveikesne mityba. Panašiai būtų, jei bandytumėte rūkymo žalą kompensuoti papildomu sportavimu arba medžio kirtimą papildomai ji tręšiant.

Kad pagaminti grūdus maistui, reikia gausios ir perteklinės energijos. Žemė turi būti paruošta, pasodinta, patręšta, nupurkšta, palaistyta ir galiausiai nurinktas derlius. Kiekvienas šis veiksmas reikalauja didelio kiekio energijos. Išgavimas, apdorojimas naftos cheminių produktų tiekimas, kad galėtų veikti įrenginiai. Globaliai sukelia žalingą poveikį. Pesticidų, herbicidų, fungicidų gamyba, augimo stimuliatorių (augalų hormonų) ir trąšų gamyba intensyviai naudoja energiją ir jos prireikia vėliau dar daugiau visą tai pritaikant laukuose. Po derliaus pelai turi būti atskirti nuo grūdų, ir vistiek dar jie nėra tinkami valgyti. Paruošti grūdus, kad jie būtų virškinami, jie turi būti gerai išverdami, veikimo būdas reikalaujantis dar papildomai energijos.

Mineralai grūduose pagrindę rugštiniai: chloras, siera ir fosforas. Grūdų valgymas sekina šarminius rezervus, ko pasekoje sumažina veikimo galimybes. Kai grūdinės kultūros palieka virškinimo sistemą ir pereina į kraujotaką, rugštys patenka į kraują. Laimei, jūsų kūnas turi sukaupęs didelį kalcio rezervą, tai yra šarmingiausias mineralas. Ir dar keletas rugštis neutralizuojančių buferinių sistemų tuo atveju, jei plaučiai, kepenys ir inkstai nespėja susitvarkyti su jūsų rugščių susidarymu ir/arba suvartojimu. Mūsų kūnai papildomas sudėtingųjų angliavandenių kalorijas, kurias suvarotjame, paverčia riebalais. Grūdų vartojimas, vis dėlto nesukelia apetito praradimo. Priešingai, jų labai lengva persivalgyti. Atrodo, jog kiekvieną kartą valgydami picą persivalgome. Kadangi kraujo cukrus nepakyla, vienintelis būdas pasijusti sočiam, tai valgyti kol prisikemšama. Greičiausiai, kad pasaulyje nebeliktų apsirijimo problemos, jei žmonės valgytų vaisius vietoj grūdų.

Kirsti mūsų miškus, kad gauti daugiau žemės grūdams, tai tas pats, kas nuleisti kraują norint numesti svorį.

Grūdai praranda maistinė vertę iškart po derliaus nuėmimo ir jie praranda dar daugiau, kai sumalami į miltus. Koncepcija – šviežia duona, tai klaidinantis terminas. Geriausiu atveju jūsų grūdų derlius buvo nuimtas praėjusį rudenį, bet miltai gali būti kelių metų senumo iki kol jie bus panaudoti. Talpykloje, grūdus apninka vabzdžiai, graužikai ir pelėsis. Kad apsisaugoti nuo šių problemų ir aprūpinti mus ištisus metus grūdais, ūkininkai ir maisto perdirbėjai naudoja daugybę nuodingų ir cheminių medžiagų, tarp jų ir įvairius konservantus. Jei jus norite tikrai šviežio maisto, tai turėtų būti gaunama iš daržovių parduotuvės ar netgi dar geriau, tiesiai iš jūsų daržo.

Paruošė Artūras

Šaltiniai: 

  1. https://www.westonaprice.org/health-topics/vegetarianism-and-plant-foods/living-with-phytic-acid/
  2. Knyga: „Improving on Pritikin: you can do better by Ross Horne 156-185 psl.“
  3. Knyga: „Douglas Graham – Grain damage: : Rethinking the High-Starch Diet“

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: