Alergija Pamąstymai Skiepai Virusai

KLAIDINGAS VIRUSO SUPRATIMAS

Pagal Dr Stefan Lanka

TYMAI kaip PAVYZDYS

Priešingai nei dauguma žmonių tiki, patogeninių virusų nėra. Teiginiai apie virusų egzistavimą ir virusines ligas pagrįsti klaidingomis istorinėmis interpretacijomis, o ne, kaip ankščiau maniau, dėl sukčiavimo ar tyčinės apgaulės. Dabar turime naujų, geresnių ir moksliškai pagrįstų atradimų ir paaiškinimų apie daugelio ligų kilmę, jų gydymą bei prevenciją. Kai kurios iš jų iki šiol vis dar vadinamos “virusinėmis“.

            Simptomų reiškinys, pasireiškiantis žmonėms panašiu metu, iki šiol buvo įvardinamas kaip užkratas ir buvo manoma, kad jį sukelia patogenų perdavimas. Pasitelkus naujus atradimus dabar lengvai paaiškinama, kokie procesai vyksta.

            „Nauja“, bet iš tikrųjų tiesiog iš naujo atrasta perspektyva galėjo atsirasti tik už oficialaus „mokslo“ ribų: viena to priežasčių, kad mokslo institucijose dirbantys žmonės nevykdo savo pirmosios ir svarbiausios mokslinės pareigos – nuolat abejoti ir viską kvestionuoti. Priešingu atveju jie jau būtų sužinoję, kad klaidinga interpretacija vyko jau seniai, o 1858 m., 1953 m. ir 1954 m. tapo dogma tik dėl nemokslinės veiklos.

            Perėjimas prie naujo sveikatos, ligų ir gydymo supratimo bus sėkmingas tik todėl, kad tokiu būdu visi suinteresuoti terapeutai ir mokslininkai galės išgelbėti savo įvaizdį. Remiantis istorija ir nauja biologijos bei gyvenimo perspektyva, mes dabar galime paaiškinti emocijas, nežinojimą ir įvairų žmonių elgesį. Tai antroji optimistinė žinutė. Kuomet vis labiau suprantama, kas atsitiko ir iš to pasimokoma ateičiai, galima dar veiksmingiau atsigręžti ir atleisti už praeities klaidas.

            Žinau, kad visiems tiesiogiai susijusiems – medikams, virusologams, sveikatos priežiūros specialistams, o ypač sistemos paveiktiems žmonėms, kurie kenčia dėl klaidingos diagnozės arba net dėl to prarado artimuosius, gali būti emociškai sunku priimti realybės paaiškinimą, kurį pateiksiu šiame straipsnyje. Kad mikrobų teorija nesukeltų pavojingo impulso, kaip tai atsitiko AIDS, BSE, SARS, MERS, Korona ir įvairių kitų gyvūnų gripo (organizmo ūmi detoksikacija) atvejų metu ar kad nebūtų sutrikdyta viešoji tvarka, mandagiai prašau visų žmonių, kurie tik dabar atranda faktus ir pradeda domėtis apie tariamų virusų „nebuvimą“, pasistengti diskutuoti šia tema objektyviai ir be emocijų.

DABARTINĖ SITUACIJA

            Visi teiginiai apie virusus kaip patogenus klaidingi ir pagrįsti lengvai atpažįstamu, suprantamu ir nesunkiai patikrinamu klaidingu paaiškinimu. Jau šiandien atrastos ir ištirtos tikrosios virusams priskiriamų ligų priežastys bei šios žinios lengviau prieinamos. Mokslininkai, kurie mano, kad laboratorijose dirba su virusais, iš tikrųjų dirba su tipinėmis, ypatingu būdu paruoštomis specifinių mirštančių audinių ar ląstelių dalelėmis. Jie mano, kad tie audiniai ar ląstelės miršta, nes buvo užkrėsti virusu. O iš tiesų jie miršta, nes eksperimentų metu laboratorijoje, audiniai buvo nunuodyti ir numarinti badu.

            Virusologai pirmiausia tiki virusų egzistavimu, nes tariamai „užkrėstą“ kraują, seiles ar kitus kūno skysčius įdeda į audinių ir ląstelių kultūrą, kuri jau būna pradėta nuodyti toksiniais antibiotikais, prieš tai iš jos ištraukus maistines medžiagas. Jie mano, kad tuomet ląstelių kultūrą sunaikina virusas. Tačiau pagrindinė įžvalga ta, kad visiškai nepridėjus „užkrėstos“ genetinės medžiagos, audinių ir ląstelių mirtis ištinka vienodai. Virusologai šio fakto, matyt, nepastebėjo! Vadovaujantis paprasčiausiu moksliniu metodu ir mokslinio elgesio taisyklėmis, tokie kontroliniai eksperimentai turėjo būti atliekami. Siekiant patvirtinti naujai atrastą, vadinamą „viruso dauginimo“ metodą ir norint išsiaiškinti ar ne pats metodas sukelia ar klastoja rezultatą, mokslininkams būtų tekę atlikti papildomus tyrimus, vadinamus neigiamus kontrolinius eksperimentus, kurių metu į ląstelių kultūrą būtų įdėta sterilių arba sveikų žmonių ir gyvūnų medžiagų. Tai, žinoma, atliekama siekiant įsitikinti, kad ne pats metodas sukelia ar įtakoja gautus rezultatus.

            Tokių kontrolinių eksperimentų mokslininkai iki šiol dar neatliko. Tymų viruso tyrimų metu šiuos kontrolinius eksperimentus pavedžiau atlikti nepriklausomai laboratorijai ir rezultatas buvo toks, kad dėl laboratorinių sąlygų audiniai ir ląstelės miršta vienodau, kaip ir kontaktuojant su tariamai „užkrėsta” medžiaga.

            Pagrindinis kontrolinių eksperimentų tikslas, tiesiog atmesti galimybę, kad rezultatą gali sukelti taikytas metodas ar jo technika. Kontroliniai eksperimentai tai pagrindinė mokslininkų pareiga ir išskirtinis pagrindas teigti, kad išvada mokslinė. Teisinio proceso, vykstančio dėl tymų viruso, metu teisiškai paskirtas ekspertas – dr. Podbielskis (Dr. Podbielski) žr. toliau šiame straipsnyje – pareiškė, kad visam virusologijos mokslui itin svarbių darbų metu nebuvo atlikti kontroliniai eksperimentai. Iš to galime daryti išvadą, kad tam tikri mokslininkai dirbo itin nemoksliškai, patys to net nepastebėdami.

            Šis nemoksliškas požiūris išsivystė 1954 m. birželio mėn., kai buvo paskelbtas nemokslinis ir paneigiamas spekuliacinis straipsnis, pagal kurį audinių mirtis mėgintuvėlyje buvo laikoma galimu viruso buvimo įrodymu. Po šešių mėnesių, 1954 m. gruodžio 10 d., pagrindinis šios nuomonės autorius buvo apdovanotas Nobelio medicinos premija už kitą spekuliatyvią teoriją. Šio apdovanojimo dėka 1954 m. birželio mėn. spekuliacija tapo moksliniu faktu, o vėliau ir dogma, dėl kurios iki šiol nebuvo ginčijamasi. Nuo 1954 m. birželio mėn. audinių ir ląstelių mirtis mėgintuvėlyje buvo laikoma viruso egzistavimo įrodymu.

AKIVAIZDŪS VIRUSŲ EGZISTAVIMO ĮRODYMAI

            Audinių/ląstelių mirtis vertinama kaip viruso išskyrimas, nes teigiama, kad į laboratoriją buvo atnešta kažkas iš išorės, iš kito organizmo. Faktas tai, kad viruso nebuvo, faktas, kad virusas nebuvo išskirtas pagal žodžio „izoliacija“ reikšmę ir nebuvo nufotografuotas bei biochemiškai apibūdintas kaip atskira unikali struktūra. Pavyzdžiui, tariamų virusų elektroninėse mikrografijose matomos tiktai mirštančių audinių ir ląstelių dalelės, o daugumoje nuotraukų – tik kompiuterinis modelis (CGI – kompiuteriu sukurti vaizdai). Kadangi tyrimus atliekantieji TIKI, kad mirštantys audiniai ir ląstelės virsta virusais, tai jų mirtis laikoma viruso plitimu. Suinteresuotos šalys vis dar tuo tiki, nes šio metodo atradėjas buvo apdovanotas Nobelio premija, o jo darbai tebėra naudojami kaip informaciniai dokumentai apie „virusus“. Daugiau apie tai žemiau.

            Svarbu paminėti, kad šis neišgrynintas mišinys, susidedantis iš beždžionių bei galvijų embrionų mirštančių ląstelių ir nuodingų antibiotikų naudojamas kaip „gyva“ vakcina, nes neva jį sudaro „susilpninti“ virusai. Audinių ir ląstelių mirtis – dėl bado ir apnuodijimo, o ne dėl tariamos infekcijos – nuolat klaidingai interpretuojama kaip virusų egzistavimo, jų išskyrimo ir plitimo įrodymas.

            Taigi, gautas nuodingas mišinys, kupinas svetimų baltymų, svetimų nukleino rūgščių (DnR/RnR), citotoksinių antibiotikų, mikrobų ir visų tipų sporų pažymėtas kaip „gyva vakcina“. Skiepijant vaikus jis dažniausiai suleidžiamas į raumenis tokiu kiekiu, kad suleidus tiesiai į veną, neišvengiamai ištiktų staigi mirtis. Tik neišmanėliai, aklai pasitikintys vakcinas „testuojančiomis“ ir tvirtinančiomis valstybinėmis institucijomis, skiepą gali prilyginti „mažam nekenksmingam dūriui“. Patikrinami faktai rodo mokslininkų ir politikų, teigiančių, kad vakcinos yra saugios, turi mažai arba visai neturi šalutinio poveikio bei apsaugo mus nuo ligos, pavojingumą ir aplaidumą. Nė vienas iš šių teiginių nėra teisingas ir moksliškas, priešingai: atlikus tikslią mokslinę analizę paaiškėja, kad vakcinos nėra naudingos, o atitinkamoje literatūroje pripažįstama, kad trūksta jų naudingumo įrodymų.

            Iš negyvų audinių ir ląstelių komponentų išgaunamos atskiros molekulės klaidingai interpretuojamos kaip viruso dalis ir teoriškai sujungiamos į viruso modelį. Reikia pabrėžti, kad tikro viruso aprašymo nėra jokioje „mokslinėje“ literatūroje. Taip yra todėl, kad tokio aprašymo procesas vyksta visai ne moksliniu metodu, o vien tik konsensuso būdu, kurio metu dalyviai tradiciškai daug metų ginčijasi, kurios genetinio kodo dalys „priklauso“ „virusui“, o kurios ne. Pavyzdžiui, tymų viruso atveju tai užtruko kelis dešimtmečius. Keista, bet akivaizdžiai naujo 2019 m. Kinijos koronaviruso atveju (2019-nCoV, šiuo metu pervadintas), šis sutarimo radimo procesas truko tik kelis kompiuterio pelytės paspaudimus. Ir vos keliais pelytės paspaudimais programa gali sukurti bet kokį virusą, sujungdama nustatytą biocheminę sudėtį turinčių negyvų audinių ir ląstelių trumpų nukleino rūgščių dalių molekules taip, kaip pageidaujama, suskirstydama jas į ilgesnį genotipą, kuris vėliau paskelbiamas vientisu naujojo viruso genomu. Tiesą sakant, net ši „suderinimu“ vadinama manipuliacija negali sukurti „visos“ viruso genetinės medžiagos, kuri vėliau galėtų būti vadinama jo genomu. Šio teorinio vadinamųjų „virusinių DnR ar virusinių RnR grandinių“ konstravimo proceso metu netelpančios sekos „išlyginamos“, o trūkstamos pridedamos. Taigi, išrandama RnR arba DnR seka, kurios realybėje nėra ir, kuri niekada nebuvo moksliškai atrasta bei įrodyta kaip vientisa.

            Trumpiau tariant: iš trumpų fragmentų, teoriškai ir pagal virusinės DnR arba RnR grandinės modelį, teoriškai pagaminama didesnė dalis, kurios iš tikrųjų nėra. Pavyzdžiui, „konceptualiai“ tymų viruso „RnR grandinės“ konstrukcijai su trumpais ląstelių dalelių fragmentais trūksta daugiau nei pusės genetinių sekų, kurios atspindėtų visą virusą. Tuomet viena trūkstamos sekos dalis sukuriama biocheminiais metodais, o kita – tiesiog išgalvojama.

            Kinijos mokslininkai, dabar teigiantys, kad nukleorūgštys, greičiausiai kilusios iš nuodingų gyvačių ir iš kurių teoriškai buvo sukurtas naujojo Kinijos koronaviruso – 2019 genomas, tai pasaulinio klaidingo supratimo apie „virusus“ aukos, kaip ir dauguma mūsų. Kuo daugiau virusinių genetinių sekų sugalvojama minėtu būdu, tuo daugiau „atrandama“ panašumų su viskuo. Gana ironiška, bet tai klaidų kūrimo metodas. Dauguma mūsų akademinių mokslininkų veikia maždaug taip: sukuria teorija ar iškelia hipotezę ir dėl jos ilgai ginčijasi ir jie tai vadina mokslu ir teigia, kad tai atspindi tikrovę. O tikrovėje tai tik atvaizduoja postuluotą teoriją.

VIRUSŲ TESTAI

            Dėl neigiamų kontrolinių eksperimentų trūkumo mokslininkams dar neatėjo į galvą mintis, kad visi „virusų“ testai parodo tam tikrą „teigiamų“ rezultatų skaičių, priklausomai nuo testavimo įrangos kalibravimo jautrumo. Šablonai, naudojami atliekant bandymus, kuriuose tariamai randami „virusai“, gaunami ne iš „virusų“, o iš audinių, ląstelių ir embriono serumo (kraujo be specifinių komponentų), gaunamo iš gyvūnų, daugiausia iš beždžionių ir veršelių. Kadangi šie gyvūnai biochemiškai labai panašūs į mus žmones, akivaizdu, kad tokių dalelių, kurios klaidingai interpretuojamos kaip virusinės dalelės, „virusų testais“ galima rasti pas visus. Kai kurie „virusai“ ir jų vakcinos, išskyrus tymų „viruso“ atveju – kilę iš abortuotų žmogaus embrionų. Ypatingai akis atveria tai, kad visi testai aptinka kiekviename žmoguje esančias molekules, o vakcinos gali sukelti ypač pavojingas alergines reakcijas, kurios buvo pavadintos „lėtinėmis ligomis“.

            Embriono serumo, kaip „skysto“ audinio naudojimas sulėtina tiriamų ląstelių ir audinių mirtį, kad be jo būtų neįmanoma atlikti daugumos šių eksperimentų. Šiems mokslininkams naudingas tik embriono serumo naudojimas. Suaugusių gyvų būtybių serumas jiems netinka, kaip ir joks kitas sintetinis produktas negali būti jo pakaitalas. Vienas iš labiausiai užterštų ir nešvarių vakcinų komponentų tai galvijų embrionų serumas, be kurio laboratorijoje esantys audiniai ir ląstelės visiškai neauga arba auga nepakankamai greitai ir kuris iš embriono išgaunamas pačiu baisiausiu būdu – be anestezijos. Jame aptinkama įvairių rūšių žinomų bei nežinomų mikrobų, jų sporų ir daugybė nežinomų baltymų. Be beždžionės inkstų audinio dalelių, mokslininkai dar išskiria ir analizuoja šio embriono serumo daleles, kuomet mano, kad jie sujungia „virusą“, kuris neegzistuoja ir nebuvo įrodytas jokioje „mokslinėje“ literatūroje kaip vientisas „virusas“.

            Kadangi vakcinos gaminamos tik šių medžiagų pagrindu, tai paaiškina, kodėl šių įsivaizduojamų „virusų“, iš kurių gaminamos vakcinos, testai dažniau „teigiami“ būtent skiepytiems žmonėms. Testai reaguoja tik į gyvūnines tariamų virusų daleles, gyvūninius baltymus ir nukleorūgštis, kurie dažnai identiški arba labai panašūs į žmogaus. Virusų testai neranda nieko konkretaus ir tikrai nieko „virusinio“, todėl yra beverčiai. Tačiau pasekmės, kaip matėme su Ebola, ŽIV, gripu ir kt., tokios, kad žmones paralyžiuoja baimė ir jie dažnai miršta dėl jiems skirto pavojingo simptomų slopinimo.

            Verta atkreipti dėmesį, kad joks vadinamasis „viruso testas“ neturi „taip“ ar „ne“ rezultato, veikiau jie kalibruojami taip, kad būtų interpretuojami kaip „teigiami“ tik pasiekus tam tikrą koncentracijos lygį. Taigi, atitinkamai kalibruojant testo rinkinį, „teigiamus“ rezultatus galima nustatyti tik keletui arba daugumai žmonių, arba nė vienam, arba visiems žmonėms ir gyvūnams. Visos šios mokslinės iliuzijos matmenys tampa aiškūs, kai tik suprantame, kad priešingu atveju, pasireiškę gana „normalūs“ simptomai priskiriami AIDS, BSE, gripo, tymų ir kt. atvejams, tik jei atitinkamos ligos atliktas testas buvo „teigiamas“.

SVARBIOS DETALĖS

            Iki 1952 m. virusologai manė, kad virusas tai toksiškas baltymas arba fermentas (enzimas), tiesiogiai nuodijantis organizmą ir kad jame pats dauginasi bei plinta tarp žmonių ir tarp gyvūnų. Medicina ir mokslas šios idėjos atsisakė 1951 m., nes elektroniniu mikroskopu įtariamas virusas nebuvo matomas ir, nebuvo atlikti jokie kontroliniai eksperimentai. Buvo pripažinta, kad net sveikų gyvūnų organai ir audiniai skaidymosi proceso metu išskiria tuos pačius skilimo produktus, kurie anksčiau buvo klaidingai interpretuoti kaip „virusai“. Taip virusologija paneigė pati save.

            Tačiau, kai vėlesnio Nobelio premijos laureato Kriko (Francis Harry Compton Crick) žmona nupiešė dvigubą spiralę ir šis piešinys buvo paskelbtas garsiame moksliniame žurnale „Nature“ kaip tariamai moksliškai sukurtas tariamo DnR modelis, prasidėjo naujas ir labai sėkmingas ažiotažas, vadinamas molekuline genetika. Nuo to momento buvo manoma, kad ligos priežastys slypi genuose. Viruso idėja pasikeitė per vieną naktį, nes virusas iš toksino pavirto į pavojinga genetine seka, pavojinga DnR, pavojinga viruso grandine ir pan. Šią naują genetinę virusologiją sukūrė jauni chemikai, kurie neturėjo supratimo apie biologiją ir mediciną, tačiau turėjo neribotą sumą pinigų moksliniams tyrimams. Ir, greičiausia, jie nežinojo, kad senoji virusologija jau save paneigė ir pasidavė.

            Jau daugiau nei 2000 metų mes turime posakį: „Atleisk jiems, nes jie nežino ką daro“. Nuo 1995 m., kai užklausėme apie įrodymus ir paskelbėme atsakymus, galime dar pridurti: „Nes jie negali pripažinti, kad tai, ko jie išmoko ir ką praktikavo yra netiesa ir, dar baisiau, kad tai pavojinga ir netgi mirtina“. Kadangi iki šiol dauguma nesuprato viso konteksto ir neturėjo drąsos pasakyti tiesos, dabar turime dar daugiau „piktųjų dvasių“ (cituojant Gėtę) ir papildomų hipotezių, tokių kaip „imuninė sistema“ ar „genetika“ vien tam, kad išlaikyti fiktyvias teorijas.

            Iš pradžių viruso idėja kilo iš priverstinės ląstelių teorijos dogmos. Tada kilo mintis apie patogenines bakterijas, bakterinius toksinus, paskui virusinius toksinus, kol galiausiai 1952 m. šios idėjos buvo atsisakyta. Nuo 1953 m. Virčou ( Rudolph Virchow – vokiečių medikas, antropologas, patologas, biologas, rašytojas ir politikas) idėja apie ligos nuodą (lot. virus) pavirto genetiniu virusu, kuris savo ruožtu pagimdė vėžio genų idėją. Tada turėjome Niksono „karo su vėžiu“ erą, o vėliau atsirado mintis apie genus viskam. Tačiau 2000-aisiais buvo paneigta ir visa genetinė teorija, paskelbus prieštaringus vadinamojo žmogaus genomo projekto duomenis kartu su gėdingu teiginiu, kad buvo sudarytas viso žmogaus genomo planas, nors daugiau nei pusė jo buvo absoliučiai išgalvota.

            Dauguma žmonių nežino, kad atitinkamiems akademikams labai sunku pripažinti, kad jie buvo įtraukti į tokius klaidingus įsitikinimus.

VADINAMIEJI BAKTERIJŲ VALGYTOJAI

            Žmonių, gyvūnų ir augalų genetinio viruso idėjos, pradėjusios vystytis nuo 1953 m., šaltinis buvo vadinamieji bakterijų valgytojai, dar vadinami (bakteriofagais), kurie mokslininkų dėmesį patraukė nuo 1915 m. Nuo 1938 m., kai moksliniuose tyrimuose buvo pradėti naudoti komerciniai elektroniniai mikroskopai, šiuos fagus tapo įmanoma fotografuoti, išskirti kaip vientisas daleles ir biochemiškai nustatyti bei apibūdinti visus jų komponentus. Tai tikra ir to neįmanoma užginčyti. Jas (daleles) izoliuoti, reiškia sukoncentruoti ir atskirti nuo visų kitų komponentų, tuomet jau izoliuotas iš karto nufotografuoti ir visas vienu ypu biochemiškai apibūdinti – tačiau to nebuvo atlikta su tariamais žmonių, gyvūnų ir augalų virusais, nes tokie neegzistuoja.

            Bakterijas ir fagus tyrinėjantys mokslininkai, dirbę su tikromis esamomis struktūromis, pateikė modelį, kaip galėtų atrodyti žmonių, gyvūnų ir augalų virusai. Tačiau „fagų ekspertai“ nepastebėjo, kad jie klaidingai interpretavo fagus kaip bakterijų valgytojus ir to, jog šių dalelių susidarymo reiškinį sukelia ekstremalus bakterijų giminingumas. Šis efektas, t.y. fagų (bakterijų valgytojų, dar vadinamų bakterijų virusų) susidarymas ir išsiskyrimas nevyksta tarp grynų, ką tik iš organizmo ar aplinkos išgautų bakterijų. Kai iš lėto mažėja maistinių medžiagų arba jų gyvenimo sąlygos tampa neįmanomos, normalios bakterijos, t. y. ne laboratorijoje auginamos bakterijos, sukuria žinomas išlikimo formas – sporas, kurios gali išgyventi gana ilgą laiką ar net „amžinai“. Kai tik pagerėja gyvenimo sąlygos, o iš sporų atsiranda naujos bakterijos.

            Tačiau laboratorijoje auginamos izoliuotos bakterijos praranda visas savybes ir gebėjimus. Dėl tokio pasikeitimo daugelis jų nežūsta automatiškai, bet staiga pavirsta mažomis dalelėmis, kurios, teorijos „gėris prieš blogį“ perspektyvoje, buvo klaidingai interpretuojamos kaip bakterijų valgytojos. Iš tikrųjų būtent iš šių „fagų“ atsiranda bakterijos, kurios, suprastėjus gyvenimo sąlygoms ir vėl virsta šiomis gyvybės formomis. Giunteris Enderleinas (Guenther Enderlein, 1827-1968) daugiau nei prieš šimtmetį aprašė būtent šiuos procesus: kaip bakterijos atsiranda iš nematomų struktūrų, kaip vystosi į sudėtingesnes formas, o tada vėl grįžta atgal. Štai kodėl Enderleinas nesutiko su ląstelių teorija, pagal kurią gyvybė atsiranda iš ląstelių ir yra organizuojama jų lygyje. Būdamas jaunas studentas aš pats iš jūros dumblių išskyriau tokią „fago“ struktūrą ir tuo metu tikėjau, kad atradau pirmąjį nekenksmingą virusą, pirmąją stabilią „virusų šeimininkų sistemą“.

            Be to, mintis, kad bakterijos egzistuoja kaip pavieniai gyvybingi organizmai, sugebantys egzistuoti pavieniui be jokių kitų gyvybės formų, neteisinga. Atskirtos jos po kurio laiko automatiškai miršta. Mokslininkams tai nė į galvą neatėjo, kadangi sėkmingai „išskyrus“ bakteriją, dalis jos būna užšaldoma ir, galbūt, po kelių dešimtmečių būna dirbama toliau. Idėja, kad bakterijos tai gyvos nepriklausomos struktūros, galinčios išgyventi pačios, yra laboratorinis artefaktas bei klaidinga interpretacija.

            Taigi, remiantis šiuo mitu, teiginys, kad bakterijos nemirtingos, yra netiesa. Bakterijos nemirtingos tik simbiozėje su daugybe kitų bakterijų, grybų ir tikriausiai su daug daugiau nežinomų gyvybės formų, kurias sunku apibūdinti, pvz., amebomis. Amebos, bakterijos bei grybai formuoja sporas, kai tik išnyksta jų tinkama gyvenimo aplinka ir atsiranda vėl, kai gyvenimo sąlygos atsistato. Palyginus tai su žmonėmis, turime tą pačią perspektyvą: niekas negali egzistuoti be gyvenamosios aplinkos, iš kurios atsiradome ir su kuria gyvename.

            Tačiau šie atradimai kur kas gilesni. Blanksta ne tik visa samprata apie rūšis, bet ir mintis bei teiginys apie tariamą negyvos medžiagos egzistavimą. Stebėjimai ir išvados apie gyvą „aktyvią materiją“ (kaip ją vadina fizikai) atmetami kaip nemokslinis vitalizmas (gyvybiškumas). Tačiau įrodymai, kad visi tie elementai, kurių „dominuojanti nuomonė moksle“ nelaiko gyvais, kyla ir vystosi iš vandens membranos, t.y. „Ursubstanz“, arba pirminio gyvybės šaltinio. Tuomet šie elementai sukuria nukleino rūgštis, o aplink jas – biologinę gyvybę amebų, bakterijų, vėlyvųjų ir vis sudėtingesnių gyvybės formų pavidalu. Turime du skirtingus šios perspektyvos patvirtinimus. Vieną iš jų galime pastebėti kiekvienas iš mūsų, t.y., kad biologinė gyvybė mūsų kūno pavidalu tai esamos sąmonės elementų materializacija. Galime juos pavadinti ir tiksliai žinome kokiu būdu sąveikauja mūsų organai ir psichika bei kaip vienas kitą įtakoja informacijos dėka. Pavyzdžiui, žinoma, kad tik vienas žodis gali pridaryti daug žalos arba išspręsti konfliktą. Visus šiuos aspektus galime lengvai patikrinti, kadangi jie nuspėjami. Taigi, trys mokslinio tyrimo kriterijai įvykdyti. Tai labai svarbu, nes šios išvados ir žinios apie jų tarpusavio ryšį išlaisvina mus nuo baimės, ir nuo baimę sukeliančio mentaliteto “gėris prieš blogį“, o dar svarbiau – nuo iš to atsirandančių ligą sukeliančių elgesio modelių. Šie akis atveriantys moksliniai atradimai išaiškina ligos procesus, gijimą, „gijimo krizę“, sustabdytą gijimą ir vėlesnių ligų fenomeną (dar žinomą kaip senoji „užkrato“ sąvoka). Viruse, tau laikas išeiti.

            Atrodo, kad materialistinio mokslo košmaras pildosi: iš pažiūros negyva materija gyva ir net gyvybiškai svarbi. Dėl vitalizmo (gyvybiškumo), pagal kurį visuose dalykuose yra gyvybinė jėga, ginčijosi graikų filosofai Demokritas ir Epikurijus bei jų doktrinos sekėjai. Pagrindinis jų argumentas buvo tai, kad jie norėjo nuteisti bet kokį piktnaudžiavimą tikėjimu ir užkirsti kelią to pasikartojimui. Jų ketinimai buvo akivaizdžiai geri. Tačiau jie nekreipė dėmesio į tai, kad paneigdami sąmonės ir dvasios sampratas ir šių jėgų pasireiškimo lygius, jie nevalingai tapo gyvybės griovėjais ir žmonių priešais.

            Šių „gėrio prieš blogį“ interpretacijų nuolat daugėja dėl pelno troškimo, o to lemtingų (mirtingų) pasekmių, kurias atrado ir aprašė Silvijas Gezelis (Silvio Gesel, bendrai) ir Ivanas Iljičius (Ivan Illich, medicinoje), nuolat daugėja dėl to pačio pelno troškimo ir iš to kylančių lemtingų padarinių. Mūsų pinigų sistemai būdinga prievarta siekti dar didesnio augimo, netgi nuolatinio augimo, sukeliančio ciklines katastrofas ir atnešančio vis galingesnius laimėtojus, o kartu ir nuolat gilėjantį skurdą bei kančias. Tokias pasekmes sistemoje dalyvaujantys žmonės interpretuoja kaip nepriklausomo blogio principo įrodymą, nes jie nesupranta matematiškai nulemtų ir atkaklių pinigų sistemai būdingų mechanizmų. Atrodo, kad laimėtojų pusėje esantys žmonės, kurie etiškai teisūs, matematiškai privalomai uždirbtą pelną laiko savo dievybės ir išskirtinumo įrodymu. Tai nebuvo vienintelis Manicheizmo pagrindas (Manis buvo šios religijos įkūrėjas iš Babilonijos, o jo pasekėjai vadinami manicheinais), bet, anot Makso Vėberio (Max Weber) ir kt., tai visada buvo pavojingų industrializacijos aspektų ir jų padarinių varomoji jėga.

NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS DŽONAS FRANKLINAS ENDERSAS (JOHN FRANKLIN ENDERS) ATGAIVINA VIRUSOLOGIJĄ

            Keliuose mūsų žurnalo „WissenshafftPlus“ straipsniuose, pradedant nuo 2014 m., mes paaiškinome didesnę klaidingos biologijos ir medicinos raidos sistemą bei nepateisinamą vadinamosios ląstelių teorijos dogmą, teigiančią, kad kūnas vystosi iš ląstelių, o ne iš audinių. Ląstelių gyvenimo teorija, „ląstelinė patologija“, kurią 1858 m. išrado Rudolfas Virčou (Rudolf Virchow) ir kuri iki šiol yra išskirtinis biologijos ir medicinos pagrindas, teigia, kad visos ligos (kaip ir visa gyvybė) kyla iš vienos ląstelės, kurios būklė ima blogėti, kai ją užgrobia virusas ir tuomet tas virusas plinta. Du esminiai aspektai buvo prielaida ir pagrindas dabartiniam pasauliniam ląstelių patologijos pripažinimui, iš kurios išsivystė infekcinės, genetinės, imuninės ir vėžio teorijos. Tik dėl dviejų esminių aspektų.

            A. Ląstelių teorija buvo įgyvendinta tik todėl, kad Rudolfas Virčou nuslopino esminius atradimus apie audinius. Išvados ir įžvalgos apie audinių struktūrą, funkciją bei pagrindinę svarbą kuriant ir vystant gyvybę, kurios buvo žinomos jau 1858 m., visapusiškai paneigia ląstelių teoriją bei vėliau išvystytas genetines, imunines ir vėžio teorijas.

            B. Infekcijos teorijos, kaip pasaulinė dogma buvo įtvirtintos tik per konkrečią Trečiojo Reicho politiką ir eugeniką. Iki 1933 m. mokslininkai išdrįso šiai teorijai prieštarauti, o po 1933 m. šie kritiški mokslininkai buvo nutildyti.

            1952 metais, dar prieš virusologijos sampratos atsisakymą, „virusologai“, norėdami dirbti su „virusais“ ir atlikti vadinamuosius infekcinius (užkrečiamumo) eksperimentus, buvo priversti ištirpinti ir filtruoti „ligotus“ bei pūliuojančius audinius. Jie manė, kad koncentruotame filtrate buvo patogenas ar toksinas, kurį nuolat gamina užkrėstos ląstelės. Iki 1952 m. „virusas“ buvo apibrėžiamas kaip patogeninis baltymo pavidalo nuodas, kuris, kaip fermentas (enzimas) nežinomu būdu sukelia žalą, sukuria ligą ir gali būti perduodamas kitiems organizmams. Po 1953 m., kai buvo viešai paskelbta apie tariamą DNR tariamos alfa spiralės pavidalu, viruso idėja tapo piktybiniu, baltymų apgaubtu genomu. Taigi, 1952 – 1954 m. viruso įvaizdžio atžvilgiu įvyko paradigmos pokytis.

            „Infekciniai eksperimentai“ su gyvūnais buvo atliekami naudojant pūvančių organizmų filtruotus skysčius arba skysčius, kuriuose tariamai yra baltymų/fermentų, kurie turėjo reprezentuoti virusą. Rezultatai buvo skirti įrodyti, kad virusas egzistuoja ir gali sukelti jam priskirtą ligą. Tačiau viešai nebuvo užsiminta, kad tariamo viruso sukeltų simptomų žmonėms nebuvo įmanoma atkartoti atliekant eksperimentus su gyvūnais, nes rezultatai pasireikšdavo tik „panašiais“ simptomais, kurie, jų teigimu, buvo identiški žmonių ligai. Tačiau visa tai nebuvo moksliškai įrodyta.

            Iki šiol visuose „infekciniuose eksperimentuose“ trūko kontrolinių eksperimentų, t.y. įrodymų, kad vadinamojo „infekcinio“ tyrimo metu simptomus sukelia ne genetinės medžiagos „gydymas“. Norint atmesti, kad simptomus sukėlė ne sergančių audinių skysčiai, būtų reikėję atlikti identišką eksperimentą, tik šįkart su sterilizuotais arba kitokiais skysčiais. Tačiau tai nebuvo tiriama. Iki šiol atliekami itin žiaurūs eksperimentai su gyvūnais – pavyzdžiui, siekiant įrodyti tymų užkrečiamumą. Šių eksperimentų metu beždžionės surišamos ir su vamzdeliu nosyje imobilizuojamos vakuuminėje kameroje, tuomet per tą vamzdelį mokslininkai įveda tariamai užkrėstus skysčius į jų trachėją ir plaučius. Sterilus druskos tirpalas, sterilizuotas kraujas, pūliai ar seilės sukeltų lygiai tokią pačią žalą. Sukelti simptomai, kurie tik „panašūs“ į tuos, kurie priskiriami tymams, laikomi tymais.

            Kadangi tariamai užkrėsti skysčiai spaudžiami per filtrą, kuris tariamai išfiltruoja bakterijas ir šiek tiek pašildomi, mokslininkai teigia, kad gyvūnų kančias ir mirtį tokių eksperimentų metu sukelia ne bakterijos, o mažesni, taip vadinami patogenai – „virusai“. Susirūpinę mokslininkai patogiai ignoravo tuo metu jau pripažintą faktą, kad nežinomų bakterijų daug daugiau nei žinomų ir kad daugelis bakterijų atsparios karščiui bei formuoja sporas, kurių nepavyksta išfiltruoti. Čia svarbu paminėti, kad nėra įrodymų, jog bakterijos sukelia kokias nors ligas. Žinoma, jos dažnai dalyvauja ligos procese, kaip, pvz., ugniagesiai gesina ugnį. Bakterijos nesukelia ligų, jos tiesiog dalyvauja biologiškai reikšminguose atsistatymo procesuose. Kaip ir virusų atveju, vieninteliai vadinamieji akivaizdžiai neigiamo bakterijų vaidmens įrodymai tai siaubingi eksperimentai su gyvūnais, kurie taipogi visiškai beprasmiai, kadangi nėra atlikti kontroliniai eksperimentai.

ENDERSAS ir POLIOMIELITAS

            Iki 1949 metų „virusologai“ savo įtariamus „virusus“ (baltymus) kultivavo ant „sveiko“ audinio gabalo dedami pūliuojančios genetinės medžiagos dalį, paimtą iš tariamai virusu užkrėsto tos pačios rūšies audinio. Matomas puvimo proceso sustiprėjimas, kuris iš „sergančio“ audinio persidavė į „sveiką“, buvo klaidingai interpretuojamas kaip viruso, patogeninių nuodų dauginimasis ir plitimas. 1951 m. pirmą kartą atlikę kontrolinius eksperimentus su sveikais audiniais, virusologai išsiaiškino, kad tai, ką jie matė, tai gana normalūs audinių irimo procesai, o ne virusas, kuris būtų buvęs tik „sergančiuose“ audiniuose.

            Ir štai horizonte pasirodo Džonas Franklinas Endersas (John Franklin Enders). 1949 m. jis atsitiktinai „atrado“ – nes neturėjo šviežio „sveiko“ nervinio audinio – kad ant kitų audinių uždėjus nuo poliomielito mirusio žmogaus smegenų dalį, jie irgi pradeda irti. Anksčiau virusologai manė, kad kiekvienas jų tariamas virusas gali plisti tik organinėje medžiagoje, kuriai sukelia žalą. Už tariamą atradimą, kad „virusai“ plinta ir kituose gyvo žmogaus organizmo audiniuose jų nepažeisdami, Endersas ir kiti tyrimuose dalyvavę mokslininkai 1954 m. birželio 10 d. buvo apdovanoti Nobelio medicinos premija.

            Nuo tada tariamas „poliomielito virusas“ buvo dauginamas maišant žmogaus embriono odos audinį ir raumenis su nuo „poliomielito“ mirusių žmonių smegenų medžiaga, o tai buvo mišinys, kuris anuomet suirdavo savaime. Tada buvo manoma, kad šio mišinio filtrate yra „virusas“. Garsusis Džonas Salkas (Jonas Salk) būtent šią idėją perėmė net neįvardindamas išradėjo. Salkas panaudojo suirusio žmogaus embriono filtratą kaip vakciną nuo poliomielito, tada „New York Times“ pareiškė, kad vakcina veikia bei bus saugi, o Salkas iš šios vakcinos uždirbo milijonus dolerių niekuo nesidalindamas su tikruoju idėjos naudoti irstančius žmogaus embrionus išradėju.

            Dėl šių priežasčių Endersas toliau sunkiai dirbo kurdamas kitą techniką, už kurią prisiimti nuopelnus galėjo jau nuo pat pradžių. Jis pasirinko antrą pelningiausią ligų užuomazgų teorijos sritį – organizmo simptomų pasireiškimo sritis, vadinama tymais. Endersas naudojo tuos pačius bakteriologijos (kurią baigė) metodus ir idėjas bei tikėjo, kad fagai tai bakterijų virusai.

            Kaip analogą metodui, rodančiam kaip fagai tariamai naikina bakterijas Petri lėkštėje, jis sukūrė audinių ruožą, ant kurio buvo uždėtas tariamai užkrėstas skystis. Buvo teigiama, kad audinių ruožo išnykimas, kaip ir bakterijų išnykimas, reiškia įtariamo viruso buvimą, t.y., kad tai jo egzistavimo, izoliavimo ir dauginimosi įrodymas. Būtent šis protokolas iki šiol taikomas tymų atvejui, o šiek tiek pakeistas – kaip visų patogeninių virusų „įrodymas“. Mirštančių ar jau negyvų ląstelių/audinių mišinys dabar vadinamas „gyva vakcina“. Jei vakcinose naudojamos pavienės negyvo audinio dalelės arba sintetiškai pagamintos molekulės, tuomet ekspertai tai vadina „nužudyta vakcina“ arba „inaktyvuota vakcina“.

            Kaltę dėl stulbinamai didelio gyventojų mirčių ir sužalojimų skaičiaus, kurį sukėlė Salko poliomielito vakcina, Endersas suvertė vakcinos užterštumui nežinomais žmogaus virusais, todėl savo laboratorijoje jis dirbo su beždžionių inkstų audiniais ir arklių embrionų bei dar negimusių veršelių serumais.

            Yra keturi ryškūs ir esminiai skirtumai tarp esamų (bakteriofagų) įrodymų bei tariamų Enderso hipotetinių žmonių ir gyvūnų „virusų“ įrodymų. Šie skirtumai paaiškina klaidingas Enderso prielaidas, nes gavęs Nobelio premiją jis visiškai pamiršo savo anksčiau aiškiai išreikštas abejones, todėl visus kolegas ir visą pasaulį (žr. Koronos panika) nuvedė klaidingu keliu… Panašiai kas neseniai vyko su Koronos panika visame pasaulyje, išskyrus gražią, bet užsispyrusią švabų gyvenvietę prie Bodeno ežero (kur gyvena dr. Lanka, vertėjo pastaba):

  • Bakteriofagai buvo išskirti standartiniais metodais pagal žodžio „izoliavimas“ reikšmę (tankio gradiento centrifugavimas). Iškart po izoliacijos jie buvo nufotografuoti elektroniniu mikroskopu, buvo nustatytas jų grynumas, o tada jų komponentai, baltymai ir DnR buvo iš karto biochemiškai aprašyti viename dokumente.
  • Tačiau kalbant apie visus žmonių, gyvūnų ir augalų „virusus“, nė vienas jų niekada nebuvo išskirtas, nufotografuotas izoliuota forma ir jo komponentai niekada nebuvo biochemiškai apibūdinti iš karto, tiesiai iš „izoliato“. Tiesą sakant, daugelį metų vyko sutarimo procesas, kurio metu atskiros negyvų ląstelių dalelės teoriškai buvo priskirtos visiškai virtualiam viruso modeliui. Fagai buvo viso šio aiškinimo proceso pavyzdys ir tai aiškiai matosi nuo pat pirmųjų „viruso“ piešinių.
  • „Virusų“ „įrodymui ir dauginimui“ naudojami audiniai ir ląstelės, prieš tariamo „užkrėtimo“ veiksmą, paruošiami ypatingu būdu. Pašalinama 80% jų maistinių medžiagų, kad jie taptų „alkani“ ir geriau įsisavintų „virusus“. Jie slopinami antibiotikais, kad būtų išvengta galimybės, jog bakterijos, kurios aptinkamos visur ir visuose audiniuose bei serumuose, galėtų sukelti numatomą ląstelių mirtį. Tik 1972 metais biochemijos ekspertai pripažino, kad būtent antibiotikai žaloja ir naikina ląsteles, ko virusologai anksčiau nepaisė. „Badas“ ir „apnuodijimas“ tai, kas žudo ląsteles, tačiau tai buvo ir tebėra klaidingai interpretuojama kaip hipotetinių virusų buvimas, išskyrimas, jų poveikis ir plitimas.
  • Kontroliniai eksperimentai, kurie svarbūs ir reikalingi mokslui, iki šiol su virusais nebuvo atlikti, todėl buvo įmanoma atmesti galimybę, kad tiesiog tipiškos ląstelių dalelės buvo klaidingai interpretuojamos kaip virusas. Tačiau buvo atlikti su fagų išskyrimu, biocheminiu aprašymu ir jų elektroninėmis fotografijomis susiję kontroliniai eksperimentai.

            Taigi, 1954 m. birželio 1 d. Enderso spėlionės apie tariamo „agento“, „galbūt“ galinčio turėti įtakos tymams, įrodymą tapo akivaizdžiai „moksliniu“ faktu ir išskirtiniu pagrindu visai naujai virusologijai po 1952 m. ir tai vien tik dėl to, kad 1954 m. gruodžio mėn. jis gavo Nobelio premiją už „žmogaus embriono ir poliomielito viruso vakciną“. Praėjus keliems mėnesiams po Nobelio premijos gavimo, Endersas pamiršo arba nuslopino prieštaravimus ir abejones, kuriuos pats paminėjo savo 1954 m. darbuose. Vis dar negalintis atsigauti dėl Džono Salko, kuris pavogė jo poliomielito vakcinos idėją, įvykdyto plagiato, Endersas pareiškė, kad visi būsimi tymų vakcinos kūrimai turės būti pagrįsti jo (Enderso) technika.

            Endersas pats netyčia nužudė savo audinių kultūras, jas slopindamas antibiotikais (be neigiamų kontrolinių eksperimentų – kas yra esminis aspektas privalomos tymų vakcinacijos kontekste). Nuo tada, kai Endersas eksperimentavo su iš jauno, tariamai tymais sirgusio berniuko, Deivido Edmonstono (David Edmonston), paimtu tepinėliu, pirmasis tymų „viruso“ modelis (hipotetiškai sudarytas iš negyvų audinių dalelių) buvo pavadintas „Edmonstono štamu“. Teigiama, kad tymų vakcinoje, kaip toksiškoje visų tų suirusių gabalėlių visumoje, yra ir „Edmonstono štamas“. Dalis mišinio, kuriame yra negyvų beždžionių audinių bei galvijų embrionų serumo, nuolat užšaldoma ir reguliariai naudojama „pasėti“ kitus mirštančius audinius/ląsteles, kad suskurti „tymų virusus“ ir „gyvas vakcinas“.

TYMŲ VIRUSO TYRIMO LAIMĖJIMO SVARBA

            Svarbiausios ekspertų nuomonės, protokolai ir tymų viruso tyrimo (2012 – 2017 m.) sprendimai, kuriais remsiuosi toliau, laisvai prieinami internete adresu www.wissenschafftplus.de. Tolesnės ekspertų nuomonės ir teiginių dėl tymų viruso paneigimai, į kuriuos Teismas neatsižvelgė, paskelbti 2014 – 2017 m. žurnalo „WissenshafftPlus“ leidimuose.

            2011 metais prasidėjusio tymų viruso tyrimo fone buvo siekiama užkirsti kelią planuojamiems privalomiems tymų skiepams. Man paskambino buvęs federalinio teisingumo ministras ir paprašė mokslinių duomenų, kurie padėtų sustabdyti privalomo skiepijimo įvedimą. Vienas aukšto rango valstybės prokuroras davė mums idėją pasiūlyti prizą už „tymų viruso“ įrodymą ir vėlesniame civiliniame procese teisiškai įrodyti, kad nėra jokių mokslinių įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad tymų virusas egzistuoja ir, kad skiepai saugūs ir veiksmingi. Mūsų planas buvo absoliučiai sėkmingas. Tai lengvai suprantama, jei žinote, kodėl 1954 m. birželio 1d. Džono Franklino Enderso ir kt. paskelbtas darbas tapo vieninteliu ir išskirtiniu visos naujos genetinės „gyvo viruso“ vakcinos gamybos pagrindu, senajai virusologijai 1951 – 1952 m. mirus natūralia mirtimi.

            Žinodamas, kad Roberto Kocho institutas (RKI), pažeisdamas savo teisinę pareigą, nepaskelbė nė vieno dokumento apie tariamą tymų viruso egzistavimą, aš pasiūliau 100 000 eurų premiją už RKI mokslinį darbą, kuriame pateikiami moksliniai įrodymai apie tymų viruso egzistavimą. Jaunas medikas iš Saro (Saarland) man pateikė šešis dokumentus, bet nė vieno iš RKI. Straipsniai buvo tokie: vienas buvo 1954 m. biželio 1 d. paskelbtas Enderso straipsnis, o kiti penki tik šiuo straipsniu pagrįsti, kurių vienas išsamiausia kitų tymų viruso straipsnių apžvalga. Šioje apžvalgoje galime rasti sudėtingo, dešimtmečius trukusio konsensuso siekimo proceso aprašymą, apimantį dilemas, pvz., kurios negyvo audinio dalys priskirtinos tymų viruso modeliui ir kaip tymų viruso modelis turėjo būti nuolat keičiamas.

            Jaunam medikui (kuris skubiai rekomendavo atsisakyti (tikrai) brangaus „teisinio ginčo“ ir nedelsiant sumokėti jam piniginį prizą) atsakiau, kad nė viename iš šešių leidinių nėra jokios identifikuojamos viruso struktūros, o tik gana lengvai atpažįstamos, tipiškos ląstelių dalelės ir struktūros. Po to jis pateikė ieškinį Ravensburgo vietos teismui, tačiau kartu nepridėjo minėtų šešių publikacijų. Ravensburgo teismas nusprendė mano nenaudai, nors šešios publikacijos niekada nebuvo įtrauktos į teisinius dokumentus. Be to, šio teismo nuosprendis buvo priimtas labai jau neįprastomis aplinkybėmis.

            Ieškovas, apeliacinio skundo Štutgarto aukštesniajame teisme metu prisipažino teisėjui, kad pats niekada neskaitė tų šešių publikacijų. Taigi, jis mėgino mane „nugesinti“ ir „varginančio teisinio mūšio“ būdu nutildyti pagrindinį skiepijimo paneigimą. Galbūt jis pats buvo klaidingo tikėjimo virusais auka, nes, tikriausiai, pasitikėjo savo kolegomis, kas normalu, bet tie, kurie patys neturėjo supratimo apie klaidingą medicinos raidą nuo 1858 m. ir savo klaidingų įsitikinimų atžvilgiu neatliko jokių istorinių tyrimų, tampa ir kaltininkais, ir nusikaltėliais, o kartu ir jų lemtingo tikėjimo mikrobų teorijomis bei pasitikėjimo skiepijimu aukomis.

            Tikėtina, kad ieškovas neperskaitė šešių publikacijų, pateiktų tik man, bet ne teismui. Bent jau tapo aišku, kad pats jis jų neieškojo, nes tai vieninteliai leidiniai visoje, maždaug 3000 techninių straipsnių apie „tymus“ apimančioje srityje ir visuose jų pateikiama nuoroda į pripažintą tymų viruso egzistavimą. Tačiau daugybė kitų straipsnių, kurių žmonės negali iki galo perskaityti, „a priori“ daro prielaidą, kad tymų virusas egzistuoja ir visuomet remiasi citatų citatomis, kurios, galiausiai ir išskirtinai būna pagrįstos tariamais 1954 m. birželio 1 d. Enderso pateiktais „įrodymais“.

            2014 m. Ravensburgo vietos teismas nusprendė priimti Dr. Bardenso ieškinį ir padarė išvadą, kad piniginis prizas turėjo būti išmokėtas net ir be jokios RKI publikacijos. Be to, teismas nusprendė, kad mokslinių tymų viruso egzistavimo įrodymų nebūtina skelbti viename dokumente, tiesiog užtenka atskirai pateiktų visų 3366–ių (visų cituojamų straipsnių kiekis šešiose pateiktose publikacijose) 1954 – 2007 m. paskelbtų straipsnių.

            Teisiškai paskirtas ekspertas, profesorius Podbielskis iš Rostoko atitinkamai argumentavo (arba vietos teismas savo galutinį sprendimą priderino prie eksperto nuomonės): „Turiu aiškiai paaiškinti, kad biologijoje negalima pateikti įrodymų klasikine prasme, kaip tai įmanoma matematikoje ar fizikoje. Biologijoje galima rinkti tik įkalčius, kurie tam tikru momentu įgauna įrodomąją vertę.“

            Remiantis šiuo itin nemokslišku teiginiu, kylančiu iš Podbielskio argumentų stokos ir jo šališkumo dėl neatitikimų tarp tikrovės bei jo taip pamėgtų įsitikinimų, atsitiko kažkas, ką elgesio mokslininkai vadina „perkėlimu“. Podbielskis sugalvojo beviltišką pasiteisinimą, t.y. kad biologija bei ja pagrįsta medicina ir skiepai nemoksliški ir be jokių įrodymų: jo nuomone, tik atitinkamas įkalčių rinkinys „kažkada“ ir „kažkaip“ (praktiškai) galėtų įgyti įrodomąją galią. Dar niekada nebuvo taip aiškiai išreikštas dabartinės biologijos ir medicinos nemoksliškumo pripažinimas.

            Dabar svarbiausia teisiškai pasinaudoti visais šiais įrodymais apie nemokslišką užkrečiamumo teorijos ir skiepijimo politikos pobūdį, kuris jau daro poveikį mūsų konstitucinėms teisėms. Turime tiesiog panaikinti nuo 2020 m. kovo 1 d. Vokietijoje įsigaliojusią privalomą tymų vakcinaciją.


            Daugiau informacijos šia tema bus paskelbta mūsų naujienlaiškyje.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Rudienė, tekstą taisė Kornelija Lukoševičė

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: