Paruošta pagal vaccinepapers.org
“Tėvai gali būti ramūs, nes skiepuose esantys aliuminio likučiai negali padaryti žalos.“
-Dr. Paul Offit: Skiepinimosi skatintojas, skiepų patentų išdavėjas ir autizmo ekspertas, 2015.
“…esantys toksikologiniai ir farmakokinetiniai įrodymai apie Aliuminio pagalbines medžiagas… parodo stiprų ryšį, kad kartu šios medžiagos sukelia vis didėjančius vaikų neurologinius elgesio sutrikimus.”
-Dr. Chris Shaw, Britų Kolumbijos universiteto neurologijos mokslininkas ir aliuminio tyrėjas, 2013.
Aliuminio hidroksidas
Į daugumą skiepų dedamas aliuminio hidroksidas kaip pagalbinė medžiaga, kuri būtina norint sukelti stiprią organizmo sistemos reakciją. Paprastai aliuminio pagalbinė medžiaga sudaryta iš aliuminio hidroksido ir/arba aliuminio fosfato nanodalelių.
Aliuminio pagalbinė medžiaga buvo naudojama skiepuose nuo 1920-ųjų metų. Nepaisant to, kad medžiaga naudojama jau senai, aliuminio pagalbinė medžiaga nebuvo visiškai ištirta. Skiepų platintojai ir skatintojai mini aliuminio pagalbinės medžiagos saugumo tyrimus (pvz. Jefferson 2004 m.), bet jie tik įvertino trumpalaikes ūmias reakcijas, o ne ilgalaikį poveikį smegenims. Skiepų platintojai neturi įrodymų, kad aliuminio pagalbinės medžiagos saugios, atsižvelgiant į neurologinius sutrikimus (pvz. protinės ligos, autizmas, šizofrenija, nerimo priepuoliai, depresija).
Šiame straipsnyje unikaliu būdu aiškinamasi kaip “Aliuminio pagalbinės medžiagos nanodalelės” (AANs) keliauja organizme. Labai didelis skirtumas tarp suleistų AANs judėjimo (“kinetikos”) ir nuryto aliuminio judėjimo organizme.
Nuryto aliuminio kinetika
Nurytas aliuminis patenka į kraują per virškinimo traktą. Aliuminis sugeriamas vandenyje tirpia jonine forma, paprastai Al3+ arba aliuminio kompleksu*. Toks aliuminis susideda iš atskirų aliuminio atomų, tokių kaip vandenyje ištirpintos valgomosios druskos atomų. Joninis aliuminis nuodingas, bet normaliais, gamtoje esančiais kiekiais jis nesukelia žalos dėl keletos priežasčių:
1) jo mažai sugeriama. Tik apie 0.3% jo patenka į kraują,
2) kraujo-smegenų barjeras (BBB) dalinai apsaugo smegenis nuo Al3+ patekimo,
3) inkstai greitai pašalina Al3+ iš kraujo.
Šie apsaugos mechanizmai saugo organizma, įskaitant smegenis nuo nuryto natūraliai esančio aliuminio kiekio gamtoje.
Žemiau pateikta diagrama parodo kaip nurytas aliuminis nukeliauja į smegenis:
Remiantis šiuo supratimu kaip keliauja nurytas aliuminis, ilgą laiką buvo manoma, kad AANs pašalinamos panašiu būdu. AANs negali būti pašalinamos inkstų pagalba (jos per didelės). Bet buvo manoma, kad AANs greitai ištirpsta kūno skysčiuose ir susidaręs Al3+ pašalinamas su šlapimu, panašiai kaip nuryto aliuminio atveju. Tačiau šis paprastas modelis neteisingas.
Žemiau esanti schema parodo kaip pagal šį klaidingą supratimą pašalinamos aliuminio pagalbinės medžiagos iš kūno.
Viršuje parodytas modelis klaidingas. Kas iš tikrųjų vyksta, tai tam tikro tipo organizmo sistemos ląstelė, vadinama makrofagu (MF) praryja (procesas vadinasi “fagocitozė”) AANs. MFs pagrindinė funkcija sunaikinti svetimkūnius. Kai MFs aptinka bakterijas ar atliekas, jos jas praryja ir suvirškina enzimų pagalba.
Problema tame, kad MFs enzimai negali suvirškinti AANs. Dėl šios priežasties, AANs išlieka MFs viduje ilgą laiką. AANs gali išlikti daug metų. Tie MFs, kurie suryja AANs, tampa stipriai užteršti aliuminiu ir jį visur išnešioja savo kelyje. O MFs keliauja po visą organizmą.
Kai smegenyse prasideda uždegimas, MFs praeina “Kraujo smegenų barjerą” (blood brain barrier – BBB). MFs, nešiojantys savyje AANs, veikia kaip Trojos arklys pernešdami AANs į smegenis. Tai pavojinga, nes smegenys labai jautrios aliuminiui.
Žemiau esanti schema parodo kaip AANs keliauja organizme ir nusėda smegenyse.
Aliuminis, patekęs į smegenis, sukelia uždegimą, kuris pritraukia dar daugiau MFs ir iš jų dalis atsineša dar daugiau savyje turimo aliuminio. To pasekoje smegenyse vyksta užburtas ratas – uždegimas ir aliuminio kaupimasis.
Užtenka vos žiupsnelio
Smegenys labai jautrios aliuminiui. Vos 10-100 nano-molių aliuminio koncentracija gali sukelti uždegimą smegenų audinyje. 10 nano-molių prilygsta 270 nano-gramų aluminio viename litre. (nano = 1 milijardoji dalis). Tai neįtikėtinai maža koncentracija.
10 nano-molių Al sukelia žmogaus kraujagyslių ląstelių uždegimą (Alexandrov ir kt.): Nanomolinis aliuminis sukelia C-reaktyvaus baltymo kaip sisteminio uždegimo rodiklio reiškinį
100 nano-molių Al sukelia žmogaus neuronų uždegimą (Lukiw ir kt.): Nanomolinis aliuminis sukelia uždegiminį ir apoptotinį genų reiškinį žmogaus smegenų pirminėse ląstelių kultūrose
Eilinio vienerių metų kūdikio smegenys sveria apie 1000 gramų. 10 nano-molių koncentracija 1000-tyje gramų sudaro 270 nano-gramus (0.27 mikrogramus) aliuminio; 100 nanomolių koncentracija 1000-tyje gramų turi 2700 nano-gramus (2.7 mikrogramus). Tai neįtikėtina, nes viename skiepe gali būti 250 mikrogramų (250,000 nano-gramų) ir kūdikis gali gauti iki 3,675 mikrogramų per pirmus 6 mėnesius. Kitais žodžiais tariant, mažesnis nei 0.01% aliuminio kiekis skiepuose per pirmus 6 mėnesius gali sudaryti 10-nanomolių koncentraciją smegenyse, o 0.1% gali sudaryti 100-nanomolių koncentraciją smegenyse (kadangi 3,675 x 0.01% = 0.3675 mikrogramai, o 3,675 x 0.1% = 3.675 mikrogramai)). Viename skiepe daugiau aliuminio nei jo reikia, norint sukelti uždegimą smegenyse.
Žinoma čia turima mintyje, jei aliuminis pasiskirsto smegenyse tolygiai, ko realybėje nebūna. Al koncentracija smegenyse nevienoda. Tačiau viršuje esantys paskaičiavimai įtraukia tokią tikimybę. Skiepuose esantys aliuminio kiekiai stipriai viršyja ribą, kuri sukelia smegenų uždegimą.
Moksliniai įrodymai
Šio „Trojos arklio“ veikimo principo mokslinis įrodymas aiškus ir nenuginčyjamas. Žinomuose universitetuose ir valdžios atstovybės finansuojamose laboratorijose atlikti daugybė tyrimų įrodė kiekvieną iš šių etapų: MFs praryjamos AANs, MFs patekimas į smegenis ir stebėjimas kaip MFs perneša nanodaleles į smegenis. Be to visas procesas buvo pademonstruotas. AANs, suleistos į tyrimuose naudotus gyvūnus, buvo rastos ir parodytos smegenyse. MFs sugebėjimas pernešti daleles į smegenis buvo net naudojama su vaistais (dalelių forma), kad jie patektų į smegenis. Trojos arklio veikimo principas plačiai žinomas ir pripažintas. Jis nėra teoriškas.
Flarend tyrimas, kuris parodo, kad net po mėnesio tik apie 6% (Al hidroksido) arba 22% (Al fosfato) pašalinama su šlapimu. Praėjus mėnesiui po suleidimo didesnė dalis aliuminio pagalbinės medžiagos pasilieka organizme. Flarend tyrimas parodė, kad aliuminis nusėda daugumoje organų, įskaitant smegenis. Flarend: Skiepuose naudotos pagalbinės medžiagos 26Al, turinčio aliuminį, absorbavimas gyvuose organizmuose
Movso tyrimas (publikuotas 2013 m.) buvo atliktas su naujagimiais ir buvo gauti panašūs rezultatai. Movsas tyrė šlapimą ir kraują ieškodamas aliuminio po eilinių, 2 mėnesių kūdikių skiepų, turinčių 1200mcg aliuminio. Nepastebėta jokių Al kiekio šalinimosi šlapime ar kraujyje. Movsas konstatavo:
“Po skiepijimo nepastebėta jokių žymių aliuminio kiekio pakitimų šlapime arba serume.“
Movsas: Įprastinių skiepų įtaka aliuminio ir pagrindinių elementų kiekiams prieš laiką gimusiuose kūdikiuose
Žinoma šie rezultatai prieštarauja skiepų šalininkų teiginiui, kad aliuminio pagalbinės medžiagos ištirpsta kraujyje ir pašalinamos inkstų. Movsas nerado aliuminio kraujyje arba šlapime todėl, kad aliuminis įtraukiamas į MFs vidų. MFs dažniausiai yra ramybės būsenoje (nekeliauja kūne), bet jei keliauja, tai tik limfine sistema (o ne kraujyje). MFs kelionė organizme prasideda kaip atsakas į tam tikrą uždegimą (MCP-1, paaiškinta žemiau).
Aliuminio pagalbinės medžiagos susideda iš nanodalelių
Paprastai nanodalelėmis laikomos tos, kurių bent vienas iš matmenų mažesnis nei 100nm (0.1 mikronų). Skiepų šalininkai įrodinėjo, kad aliuminio pagalbinių medžiagų dalelės žymiai didesnes, apie 2-15 mikronų, ir kaip įrodymą pateikia jų optinio dydžio matmenis. Optiniai matmenys netikslūs, nes jie nurodo aglomeratų dalelių dydį, kurie laisvi, silpnai susijungę nanodalelių junginiai. Visos nanodalelės jungiasi suformuodamos didesnes daleles. Mokslinėje literatūroje susijungusios nanodalelės vis dar laikomos nanodalelėmis. Aglomeratai apibūdinami kaip junginiai, susidarę dėka silpnų elektrostatinių jėgų, o ne cheminių ryšių, ir būtent tokios aliuminio pagalbinės medžiagos. Pavyzdžiui, nanodalelių aglomeratai (įskaitant Al pagalbines medžiagas) gali būti išsklaidyti tokiu paprastu būdu kaip ultragarso panaudojimas.
Dokumentas (Harris ir kt. 2012): Alhydrogel® pagalbinė medžiaga, išskirstymas ultragarsu ir baltymų jungimasis: TEM ir analitinis tyrimas
Kitas tyrimas (Johnston 2002) su rentgeno difrakcija ir vandens sorbcija nustatė pagrindinių ląstelių dydį 4.5 x 2.2 x 10 nm. Johnston 2002 teigia:
“Pagrindinių kristalitų matmenų apskaičiavimui buvo naudotas rentgeno difrakcijos modelis ir Scherrer formulė. Vidutiniai apskaičiuoti matmenys buvo 4.5 x 2.2 x 10 nm.“
Dokumentas (Johnston 2002): Aliuminio hidroksido pagalbinės medžiagos paviršiaus ploto apskaičiavimas
MFs praryja AANs
Keletas tyrimų įrodo, kad MFs praryja (“fagocituoja”) skiepų AANs.
Dokumentas (Mold ir kt.): Neabejotinai atpažinta aliuminio pagalbinė medžiaga monocitų THP-1 ląstelėse
Šiame tyrime į “THP-1 monocitų” kultūrą buvo įleista aliuminio pagalbinės medžiagos (aliuminio hidroksido). Paprastai monocitai išsivysto į makrofagus ir, kaip makrofagai, jie praryja tokias atliekas kaip nanodalelės. THP-1 ląstelės vėžinės (dėl to jos lengvai auga ir dauginasi kultūroje).
Kai kurie kritikavo Mold et al eksperimentą, kad THP-1 ląstelės, augintos kultūroje gali elgtis kitaip, nei normalūs makrofagai kūne. Kad jį paneigti, aš žemiau pacituosiu dokumentą, kuris parodo, kad makrofagai iš tikrųjų praryja aliuminio pagalbines medžiagas.
Rimaniol ir kt., 2004: Aliuminio hidroksido pagalbinė medžiaga skatina makrofagų formavimąsi į specializuotą ląstelių tipa, pateikiantį antigeną Pagal šį dokumentą žmogaus makrofagai, susidūrę su AlOH pagalbine medžiaga, “persipildo” aliuminiu. Šiame eksperimente naudoti makrofagai buvo išimti iš sveikų žmonių kraujo pavyzdžių.
CITATA: “Kaip čia pranešama, mes suradome, kad aliuminiu perkrauti makrofagai formuojasi į subrendusias, specializuotas ląsteles, pateikiančias antigenus…”
CITATA: “Suleidus gyviems organizmams skiepą, turintį AlOOH, į raumenį priplūdę makrofagai turi savyje aliuminio hidroksido kristalus. Mes nustatėme tokius pačius AlOOH darinius makrofaguose, esančiuose mėgintuvėliuose. Per elektroninį mikroskopą mes stebėjome daugybę didelių kristalinių darinių makrofaguose, kurie buvo 2 dienas veikiami AlOOH (Iliustracija 2B ir C) ir dariniai buvo labai panašūs į tuos, pastebėtus gyvuose organizmuose. Šie kristaliniai dariniai makrofaguose vis dar buvo pastebimi po 7 dienų, išėmus AlOOH (Iliustracija 2D).”
Eisenbarth ir kt., 2008: Svarbiausias Nalp3 inflamasomų vaidmuo aliuminio pagalbinių medžiagų stimuliuojamam imunitetui Šiame dokumente aprašomas tyrimas apie Al pagalbinių medžiagų sukeltus uždegiminius signalus. Jame pranešama, kad makrofagai praryja Al pagalbines medžiagas. Dokumente naudojamas bendras terminas “endocitozė”, kuri reiškia medžiagų pernešimą į ląstelę. Fagocitozė tam tikras endocitozės tipas.
CITATA: “Įvairiose aliuminio pagalbinėse medžiagose esančios aliuminio dalelės formuoja netirpstančias daleles, kurios gali jungtis bei lengvai fagocituojamos makrofagų, ir buvo pastebėta, kad skatina IL-1β ir IL-18 gamybą gyvuose organizmuose12–15.“
CITATA: “…šie duomenys patvirtina gyvybingų makrofagų aktyvią aliuminio endocitozę…”
Makrofaginio miofascito (MMF) pacientų tyrimas pastebėjo AANs viduje tose raumenų vietose, kur buvo suleisti skiepai. Biopsijos būdu buvo paimti raumenų audinio pavyzdžiai po skiepų suleidimo praėjus nuo 3 mėnesių iki 8 metų (vidurkis 36 mėnesiai). Aliuminio buvimas MFs viduje buvo patvirtintas 3 skirtingais metodais. Aliuminis buvo rastas tik MFs viduje, o ne raumenų skaidulose.
Dokumentas (Gherardi ir kt.): Makrofaginio miofascito pažeidimai patvirtina ilgalaikį skiepų aliuminio hidroksido išlikimą raumenyje.
Uždegimas organizme sukelia makrofagų judėjimą
2009 m. tyrimas (D’Mello ir kt.) parodė, kad kepenų uždegimas paskatino MFs keliauti į smegenis ir centrinę nervų sistemą (CNS). Šiame eksperimente kepenų uždegimas buvo sukeltas užblokavus tulžies lataką. Kepenų uždegimas sukėlė CNS mikrogliją (smegenų ląstelės). Aktyvuota mikroglija išskyrė MCP-1, kuri pritraukė į smegenis makrofagus. Kai mikroglija išskiria MCP-1, makrofagai iš viso kūno keliauja į smegenis. MCP-1 aprašyti čia: http://en.wikipedia.org/wiki/CCL2). “MCP” reiškia “makrofagus chemiškai pritraukiantis baltymas”, kuris savaime įvardina savo pagrindinę funkciją pritraukti makrofagus. MCP-1 dar žinomas kaip CCL2.
Pagrdininis D’Mello tyrimo atradimas tai, kad uždegimas, vykstantis už CNS ribų, paskatino MFs nukeliauti į CNS. D’Mello įrodė, kad kepenų uždegimas paskatino makrofagus nukeliauti į smegenis. MFs keliauja į smegenis, net jei uždegimo šaltinis nevyksta smegenyse! Šis faktas parodo, kad MFs gali keliauti į CNS kaip atsakas į uždegimą, esantį bet kurioje kūno vietoje. Tačiau tai turėtų būti tam tikro tipo uždegimas (pvz., jis turi skatinti MCP-1 išskyrimą).
Dokumentas (D’Mello ir kt.): Galvos smegenų mikroglija sutelkia monocitus smegenyse kaip atsaką į auglio nekrozės pasirodymą, kuris sukelia šalia esančio organo uždegimą
Nufotografuotos AANs, esančios pelių smegenyse
Įspūdingas Khan ir kt. tyrimas parodo, kad į raumenį (kojos) suleistos AANs ir kitos nanodalelės (pvz. latekso dalelės) keliauja į smegenis. AANs buvo rastos smegenyse ir blužnyje praėjus vieneriems metams po skiepijimo. Šie rezultatai prieštarauja ilgą laiką egzistavusiems skiepų šalininkų mitams, kad “pagalbinė medžiaga 100% ištirpsta kraujyje” ir “aliuminio pagalbinė medžiaga išlieka nekenksminga suleidimo vietoje”.
Žemiau pateikta ištrauka iš Khan dokumento, įrodančio, kad AANs nukeliavo į smegenis ir blužnį.
Dokumentas (Khan ir kt.): Lėtas bioišliekančių dalelių, priklausomų nuo CCL2, persikėlimas iš raumens į smegenis
Khan pastebėjo, kad AANs judėjimas priklauso nuo MCP-1 ir tai įrodo, kad makrofagai atsakingi už nanodalelių pernešimą.
Khan ir kt. dokumento galutinė išvada:
“…aliuminis turi stiprų neurotoksinį poveikį [49], ir šios sunkiai suyrančios taip vadinamos pagalbinės medžiagos pastoviai didinamo kiekio suleidimo planavimas gyventojams turi būti atidžiai įvertintas reguliuojančių institucijų, nes ši medžiaga klastingai nesaugi. Tikėtina, kad aliuminio toleravimas gali būti paveiktas daugelio veiksnių, įskaitant per dažną skiepijimą, nesusiformavusį BBB, individualų jautrumą ir senėjimą, kuris gali būti susijęs tiek su subtiliais BBB (kraujo smegenų barjeras) pakitimais, tiek progresyviai padidėjusia CCL2 gamyba [50].” (Paryškintas kursyvas mūsų)
Pastaba: CCL2 yra kitas MCP-1pavadinimas
Aliuminio kiekiai smegenyse po Al pagalbinės medžiagos suleidimo
Svarbus naujas tyrimas (Crepeaux ir kt., 2017) parodė, kad į kojos raumenį suleistas 200 mcg/Kg Al pagalbinės medžiagos kiekis (3 dozės po 66 mcg/Kg) sukėlė 50 kartų padidėjusį aliuminio kiekį smegenyse. Aliuminis smegenyse buvo tirtas praėjus 6 mėnesiams po paskutinio suleidimo. Žinoma, šie rezultatai parodo, kad Al pagalbinės medžiagos išlieka smegenyse ilgą laiką. Suleidus 200 mcg/kg kiekį, apie 1.3% suleisto aliuminio patenka į smegenis (paskaičiuota pagal asmeniškai surinktus duomenis). Be to, suleistos Al pagalbinės medžiagos sukėlė ilgalaik5 smegenų uždegimą. Crepeaux 2017 pranešimas smulkiau paaiškintas čia: http://vaccinepapers.org/al-adjuvant-causes-brain-inflammation-behavioral-disorders/
MCP-1
MCP-1 gamybą skatina tam tikras sistemos aktyvavimas. Vadinasi, skiepas, kuris skatina MCP-1, gali paskatinti AANs (pvz. iš ankstesnių skiepų) judėti į smegenis. MCP-1 skatina kai kurios infekcijos arba toksinai. Įdomu tai, kad pats faktas, jog Al pagalbinė medžiaga skatina MCP-1, leidžia suprasti, kad gali būti skatinamas ir jo judėjimas.
Skiepuose esančios AANs gali būti “neaktyvios” metų metus tol, kol nepaskatinama MCP-1 gamyba. MCP-1 sukels AANs turinčius makrofagus judėti ir pernešti AANs į smegenis ir kitus jautrius audinius. Tai galėtų paaiškinti dalį MMR (tymai, kiaulytė, raudonukė) skiepo žalos. MMR suleidžiamas 15-18 mėnesių amžiaus kūdikiams, po kitų Al turinčių skiepų (0, 2, 4, ir 6 mėnesių). Tymų skiepas gali skatinti MCP-1 gamybą (Nuoroda: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/24835247). Todėl MMR skiepas gali skatinti AANs (gautų iš ankstesnių skiepų) judėjimą į smegenis. Tai gali paaiškinti kaip MMR gali sukelti Al toksiškumą, net jei šis skiepas neturi aliuminio hidroksido.
Padidėjęs MCP-1 autistų smegenyse
Autistų smegenyse ir stuburo skystyje padidėjęs MCP-1. Tai buvo vienas iš reikšmingiausių radinių 2005 metų Vargas tyrime, pirmajame, kuris paskelbė apie autistų lėtinį smegenų uždegimą. Atkreipkite dėmesį, kad Vargas paminėjo, jog MCP-1 sukelia makrofagų/monocitų judėjimą į smegenis. Vargas patvirtina:
“MCP-1 buvimas ypač svarbus, nes jis palengvina monocitų ir makrofagų įsiskverbimą ir kaupimąsį esant uždegiminėms centrinės nervų sistemos ligoms.”
IR
“Pasirodo, kad MCP-1, chemokinas, kuris dalyvauja įgimtose organizmo reakcijose yra svarbus mediatorius monocitų ir T-ląstelių aktyvavimui ir nukreipimui į pažeistus audinius, tai vienas iš svarbiausių baltymų, kurį surado atliekant daugybę citokino baltymo tyrimų, nes jis buvo žymiai padidėjęs tiek smegenų audiniuose, tiek smegenų skystyje. ”
IR
“Padidėjusi MCP-1 išraiška turi tiesioginį ryšį su autizmo patogeneze, nes mums atrodo, kad jos padidėjimas smegenyse susijęs su mikroglijos aktyvavimu ir galbūt monocitų/makrofagų panaudojimu neurodegeneracijos vietose…”
monocitai= nesubrendę makrofagai
Vargas 2005: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15546155
2017 m. sausio mėn. dokumentas patvirtina padidėjusius MCP-1/CCL2 kiekius autizme (kraujo serume). Autistai turėjo 182 pg/mL lyginant su 142 pg/mL pas normalius vaikus (su statistiškai žymiu skirtumu p=0.03). Dokumentas: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5253384/
Padidėjusį MCP-1 turi naujagimiai (24-48 val po gimimo), kuriems vėliau išsivysto autizmas. Kūdikiams, turintiems padidėjusį MCP-1, po skiepų vyks Al pagalbinės meḍžiagos pernešimas į smegenis. Todėl šis faktas, kad kūdikiams, kurie turėjo padidėjusį MCP-1 ir vėliau buvo diagnozuotas autizmas, patvirtina priežastinį ryšį tarp Al pagalbinės medžiagos ir autizmo. Dokumentas: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4080514/
Trojos arklio technologijos panaudojimas
“Trojos arklio” veikimo principas gerai žinomas. Pavyzdžiui, Trojos arklio veikimo principas buvo tirtas gydymo tikslais. Tyrėjai naudojo MFs nanodalelių pernešimui (pvz. turinčias serotoniną, vaistus vėžiui) pro BBB. Žemiau esantys dokumentai patvirtina makrofagų (arba monocitų) naudojimą vaistų arba nanodalelių pernešimui į tokius apsaugotus audinius kaip smegenys:
Choi ir kt., 2012: Nanodalelių pernešimas, naudojantis ląstelių Trojos arkliu, į smegenų metastazes esant krūties vėžiui
CITATA: “Daugiau nei prieš du dešimtmečius, Fidler su kolegomis pateikė įrodymą, kad kraujo monocitų kilmės makrofagai gali prasiskverbti į eksperimentines smegenų metastazes, kai karujo-smegenų barjeras nepažeistas (Schackert ir kt. 1988).”
CITATA: “Monocitų/makrofagų panaudojimas kaip transportavimo priemonės į centrinę nervų sistemą buvo tirtas ne tik piktybinių auglių atveju. Afergan ir kt. parodė serotonino pristatymą į smegenis monocitų pagalba, kurie turėjo fagocituotas nano-liposomas, turinčias vaistus, kurie kitu būdu negalėtų patekti į smegenis (Afergan ir kt. 2008). Dou su kolegomis naudojo kaulų čiulpų makrofagus kaip pernešėjus, turinčius antiretrovirusinius vaistus, ŽIV sukelto neurokognityvinio sutrikimo gydymui ir slopinimui (Dou ir kt. 2009). Todėl, mes spėjame, kad po injekcijos į sistemos kaujotaką, nanodaleles turintys monocitai/makrofagai tiksliai pasieks kaukolės viduje esančius metastazinius židinius, prasiskverbdami pro kraujo-smegenų barjerą.”
Batrakova ir kt, 2011: Vaistų pernešimas ląstelių pagalba Tai dokumento apžvalga apie ląsteles, kurios buvo naudojamos vaistų pernešimui į audinius ir organus (tokius kaip smegenys), kurie paprastai apsaugoti.
CITATA: “Šiame dokumente apžvelgiama kaip imunocitai, turintys savyje vaistus, gali prasiskverbti pro kraujo-smegenų arba kraujo auglių barjerus, palengvindami traumų, vėžio arba uždegiminių ligų gydymą.”
CITATA: “Imunocitai ir kamieninės ląstelės pasižymi būdinga automatine suradimo savybe, kuri jiems padeda nukeliauti į traumos, uždegimo ar auglio vietą. Be to, keliaudami pro nepralaidžius barjerus (pavyzdžiui, kraujo-smegenų arba kraujo-auglių barjerus), jie gali veikti kaip Trojos arkliai, nešdami paslėptas vaistų dozes į ligų židinius.”
CITATA: “Imunocitai (įskaitant vienbranduolius fagocitus (dendritinės ląstelės, monocitai ir makrofagai), neutrofilus ir limfocitus) labai judrūs; jie gali prasiskverbti pro nepralaidžius barjerus ir išskirti atneštus vaistus infekcijos ar audinių traumos vietose.”
Tong ir kt., 2016: Monocitų sekimas, skiepyjimas ir nanodalelių bei išorinių genų pernešimas į stipraus uždegimo audinius smegenyse. Šis tyrimas susijęs, nes jame buvo parodyta, kad organizmo aktyvavimas lipopolisacharidu (LPS) sukėlė makrofagų judėjimą į smegenis ir, kad makrofagai gali būti panaudoti nanodalelių pernešimui į smegenis.
CITATA: “Šis tyrimas buvo skirtas optimalios, ląstelių pagrindu paremtos transportavimo sistemos sukūrimui, panaudojant monocitus ir MDM, įvertinant jų automatinę suradimo savybę, įskiepijimo galimybes ir jų pernešimo galimybes transportuojant nano dydžio daleles ir išorinius genus į smegenis…”
CITATA: “…nukreipimas turimų monocitų į pažeistas vietas, esančias CNS, buvo pastebėtas daugumoje neurologinių sutrinimų [6, 14–17]. Todėl monocitų ir iš jų susiformavusių makrofagų naudojimas tiksliam gydymui daug žadantis kovoje su dauguma CNS sutrikimų…“
Brynskikh ir kt., 2010: Gydomųjų nanozimų transportavimas makrofagų pagalba eksperimente su pelėmis, sergančiomis Parkinsono liga Šiame dokumente parodyta, kad makrofagai gali būti naudojami vaistų pernešimui į smegenis esant parkinsono ligai.
CITATA: “…mes siūlome šių ląstelių [makrofagų] naudojimą kaip gydomųjų preparatų pernešėjus, dėl jų sugebėjimo efektyviai praryti daleles, prasiskverbti pro BBB ir pasiekti neuropatologinę vietą.”
Pang ir kt., 2016: Makrofagų panaudojimas kaip tikslaus pernešėjo nukreipiant nanodaleles į gliomą Šiame dokumente aprašomas bandymas, kuriame naudojo makrofagus nanodalelių pernešimui į smegenis, slopinant smegenų vėžį (gliomą).
CITATA: “Kaip ir kituose uždegiminiuose atvejuose, uždegimas smegenyse pasižymi dieliu kiekiu leukocitų, prasiskverbiančių į smegenų audinį, ląstelių diapedezės ir chemotaksės būdu [12–14]. Brynskikh ir kt. bandymuose su Parkinsono liga sergančiomis pelėmis panaudojo makrofagus kaip vaistų pernešėjus, kad pagerintų redokso enzimų patekimą į smegenis dėl dopaminerginių neuronų apsaugos. Makrofagų, turinčių nanozimus, slopinimo efektyvumas buvo patvirtintas mikrogliozei sumažėjus du kartus ir tirozino hidroksilazę išreiškiančių dopaminerginių neuronų padidėjimas du kartus [15].”
CITATA: “Po šio atradimo sugalvojama nauja strategija panaudoti makrofagus kaip pernešėjus tarp jų buveinės ir BBB, į auglių vietas. Svarbiausia, kad makrofagai gali pernešti vaistus į smegenų auglį …”
Akivaizdu, kad įrodyta ir priimta, jog makrofagai gali pernešti daleles į smegenis ir kad pernešimas sukeliamas uždegimo.
Įrodyta
Visi žingsniai buvo įrodyti: MFs praryja Al pagalbinės medžiagos nanodaleles, MFs prasiskverbia pro BBB ir MFs perneša nanodaleles į smegenis. Visi šie žingsniai buvo patvirtinti eksperimentais daugelį kartų. Ir visas procesas buvo parodytas su AANs pelėse. AANs iš suleistos į raumenį vietos buvo “nufotografuotos” smegenyse, naudojantis PIXE. Be to, atitinkamos skiepuose esančios Al pagalbinės medžiagos dozės padidindavo Al kiekį smegenyse 50 kartų. Šie faktai prieštarauja per daug supaprastintiems ir neteisingiems įsitikinimams (kuriems pirmenybę teikia skiepų šalininkai), kad AAN toksiškumas nustatomas pagal ištirpusio aliuminio jonų koncentraciją kraujyje. Iš tiesų, realybė žymiai komplikuotesnė ir verčianti nerimauti. Aliuminio pagalbinės medžiagos toksiškumas priklauso nuo makrofagų perneštų Al pagalbinės medžiagos nanodalelių.
Kadangi aliuminis tai stiprus neurotoksinas ir stipriai sukelia smegenų sužalojimo uždegimą, Al pagalbinės medžiagos patekimas į smegenis sukelia rimtą nerimą dėl skiepų saugumo. Nepaisant visko, Al pagalbinė medžiaga skirta uždegimo sukelimui. Dėl sukeliamo uždegimo ji tapo efektyvia pagalbine medžiaga. Smegenų uždegimas sukelia autizmą.
Al pagalbinės medžiagos pernešimas komplikuotas
Svarbus naujas dokumentas (Crepeaux, 2017) pateikia žymiai išsamesnį vaizdą apie Al pagalbinės medžiagos judėjimą. Jame pranešama apie atvirkštinio dozės toksiškumo santykį (mažos dozės žymiai kenksmingesnės nei didesnės dozės!), nes didesnės dozės turi mažesnį transportavimą. Tai tyrimas su įspūdingais rezultatais. Skaitykite apie tai čia: http://vaccinepapers.org/al-adjuvant-causes-brain-inflammation-behavioral-disorders/
Naujas tyrimas su pelėmis ir Al pagalbinės medžiagos injekcijomis atskleidė dar sudėtingesnį Al pagalbinės medžiagos judėjimą. Kaip buvo tikėtasi, tyrimas parodė, kad Al pagalbinės medžiagos judėjimas priklauso nuo MCP-1; tos pelės, kurios gamina daugiau MCP-1 (dėl genetikos) patiria didesnį AANs srautą į smegenis.
Stebėtina, kad tyrimas parodė:
1) Judėjimas priklauso nuo injekcijos suleidimo vietos. Poodinė injekcija būtina judėjimui į smegenis, bent jau su naudotomis dozėmis. Injekcijos, suleidžiamos į raumenis, nesukelia judėjimo į smegenis. Tai gali būti dėl didesnio kiekio esančių judrių baltųjų kraujo ląstelių (dentritinės ląstelės) odoje nei raumenyje.
2) Judėjimas atvirkščiai priklauso nuo dozės. 200 mcg/kg dozė sukėlė judėjimą į smegenis (ir elgesio pakitimus), o 400 mcg/kg dozė nesukėlė judėjimo į smegenis (ir nepastebėti jokie elgesio pakitimai). Tai galėjo būti dėl makrofagų judėjimo apribojimo esant didelei dozei. Pavyzdžiui, stipresnis vietinis uždegimas suleidimo vietoje gali sąlygoti mažesnį makrofagų judėjimą.
Ir gali būti sąveika tarp suleidimo vietos ir dozės. Dozės kiekis, kuris sukelia judėjimą, gali skirtis kituose audiniuose.
Šis nepaprastas reiškinys gali paaiškinti kodėl Shaw laboratorijoje ankstesni bandymai su Al pagalbinės medžiagos injekcijomis (naudojant 100, 300 ir 550 mcg/kg dozės dalimis) parodė tokius skirtingus rezultatus. Nors aliuminio hidroksidas kenksmingas, jo kenksmingo poveikio žmonių kūdikiams atvejų buvo mažiau nei eksperimentuose su pelėmis. Tą kritikavo skiepų šalininkai. Tiksliau sakant, skiepų šalininkai tvirtino, kad Shaw laboratorijos rezultatai buvo labai neįtikėtini ir todėl neteisingi. Šis naujas tyrimas gali paaiškinti kodėl kenksmingo poveikio žmonių kūdikiams atvejų mažiau nei buvo pastebėta Shaw laboratorijoje.
Autoriai teigė:
“Anksčiau publikuotuose tyrimuose, motoriniai ir elgesio sutrikimai buvo pastebėti po atliktos Alhydrogel® injekcijos po oda (už kaklo) CD1 pelėms su dozėmis 100 ir 300 μg Al/kg [17,41]. Šis poveikis buvo susietas su Al nuosėdom centrinėje nervų sistemoje (nugaros smegenyse), nustatytom pagal Morin dėmes. Tam, kad ištirti ar poveikio būdas gali būti svarbus aliuminio toksiškumo veiksnys, buvo atliktas tyrimas, parodantis, kad aliuminio dalelės gali prasiskverbti į D45 pelių smegenis po poodinės (o ne suleistos į raumenis) injekcijos, atliktos su 200 μg Al/kg doze (o ne 400 μg Al/kg doze). Didesnis perneštos medžiagos kiekis į smegenis po poodinės injekcijos gali būti paaiskintas tuo, kad odoje daugiau dendritinių ląstelių su judėjimo galimybe nei raumenyje. Pats faktas, kad dvigubai mažesnė dozė sukėlė judėjimą į smegenis, ko neįvyko su didesne doze, primena anksčiau stebėtas aplinkos toksinų, įskaitant kietųjų dalelių junginių, nemonotonines dozės/reakcijos kreives [67]. Kitame tyrime, buvo pastebėti panašūs neurofunkcionavimo pokyčiai, suleidus 200, o ne 400 μg Al/kg dozę (Crépeaux ir kt., ruošiamas rankraštis). Tiksli tokių stebėjimų reikšmė nežinoma, bet galima spėti, kad dideli suleidžiamo aliuminio kiekiai į audinius gali blokuoti tokias kritines makrofagų funkcijas kaip judėjimas ir kseno/autofaginis dalelių išdėstymas, kaip prieš tai buvo pranešta užkrečiamų dalelių atveju [37].”
sc = poodinis
im = suleidžiamas į raumenį
Nors šis tyrimas ir parodo, kad Al pagalbinės medžiagos šalutinio poveikio atvejų mažiau nei ankstesniuose bandymuose, bet jis patvirtina Shaw laboratorijos rezultatus. Šis tyrimas tai tolesnis įrodymas, kad Al pagalbinė medžiaga gali pažeisti smegenis su tomis dozėmis, kurias gauna kūdikiai su skiepais.
Savaime suprantama, dar daug dalykų, ką reikia sužinoti apie Al pagalbinės medžiagos pavojingumą. Al pagalbinės medžiagos rizika priklauso ir nuo genetikos, ir nuo dozės, ir į kurį audinį suleidžiama injekcija.
Atsparumas
Kita svarbi šio tyrimo išvada tai ekstremali Al pagalbinės medžiagos dalelių bioatspara. Praėjus net iki 270 dienų po injekcijos, dalelės buvo randamos tolimuose organuose ir audiniuose, įskaitant smegenis, blužnį ir limfmazgius. Tai ankstesnių bandymų įrodymas, kuris taip pat patvirtino didelį atsparumą. Al pagalbinės medžiagos nanodalelės ištirpsta labai lėtai ir plačiai keliauja visame kūne.
Autoriai teigia:
“Dabartinis tyrimas patvirtina, kad aliuminis ypatingai bioišliekantis [29, 37] ir kad aliuminio bioatsparumas gali būti matomas tiek suleistame raumenyje, tiek tolimesniuose organuose, įskaitant dLNs ir blužnį. Dėl stipraus aliuminio kaip pagalbinės medžiagos organizmo stimuliacinio poveikio ir nepageidaujamų sankaupų formavimosi [36], aliuminio ilgalaikis bioišlikimas limfoidiniuose organuose akivaizdžiai nepageidaujamas ir gali kelti abejones dėl skiepų, turinčių aliuminio pagalbines medžiagas, tikslaus ilgalaikio saugumo lygio [37].”
dLNs = nutekantys limfmazgiai
alum = aliuminio pagalbinė medžiaga
Visas dokumentas (Crepeaux ir kt.): Labai atidėtas aliuminio pagalbinės medžiagos sisteminis pernešimas CD1 pelėse, po injekcijų į raumenis
Tolesniam skaitymui: žiūrėkite šį peržiūros dokumentą – Gyd. Romain Gherardi (bendraautorius Khan ir kt. dokumento): Skiepuose esančios aliuminio pagalbinės medžiagos bioatsparumas ir persikėlimas į smegenis
PASTABOS:
AANs: Aliuminio pagalbinės medžiagos nanodalelės. Naudojamos daugumoje skiepų.
BBB: Kraujo-smegenų barjeras. Normaliomis sąlygomis apsaugo smegenis nuo aliuminio.
MF: Makrofagas (tas pats kas monocitas). Baltų kraujo kūnelių tipas. Gali judėti per BBB.
CNS: Centrinė nervų sistema (galvos ir nugaros smegenų).
CCL2/MCP-1: Makrofago chemopritraukiantis baltymas. Imuninę sistemą aktyvuojanti medžiaga, kuri pritraukia MFs. Priverčia MFs pernešti aliuminį į smegenis ir po visą kūną.
* Esant fiziologinėms sąlygoms, dalis ištirpusio aliuminio bus ne Al3+ , o AlOH4- formos. Šioje diskusijoje tai nesvarbu, todėl mes naudosime Al3+, net jei tai nėra visiškai tikslu. Bet AlOH4- centre neabejotinai yra Al3+.
Monocitai ir makrofagai iš esmės tas pats dalykas. Ištrauka iš nature.com: “Makrofagai (ir jų pirmtakai, monocitai) tai sistemos ‘didieji valgytojai’. Šios ląstelės randamos kiekviename kūno audinyje, bet skirtingose formose — tokios kaip mikroglija (smegenyse), Kupffer ląstelės (kepenyse) ir osteoklastai (kaule) — kur jos praryja apoptines ląsteles ir patogenus, bei gamina imunines efektorines molekules. Kai audinys pažeidžiamas arba užkrečiamas, monocitai skubiai pritraukiami į audinį, kur jie pavirsta to audinio makrofagais. Makrofagai nepaprastai lankstūs ir gali pakeisti savo veikimo fentipą, priklausomai iš kurios aplinkos gauna signalus. Dėl savo savybių sunaikinti patogenus ir siųsti nurodymus kitoms ląstelėms, šios ląstelės turi pagrindinį vaidmenį apsaugant šeimininką ir prisideda prie uždegiminių ir degeneracinių ligų patogenezės.”
Šiame straipsnyje naudoti dokumentai:
Slow CCL2-dependent translocation of biopersistent particles from muscle to brain
Khan Z, Combadière C, Authier FJ, Itier V, Lux F, Exley C, Mahrouf-Yorgov M, Decrouy X, Moretto P, Tillement O, Gherardi RK, Cadusseau J. BMC medicine 2013 Apr 4;11:99.
PubMed Link
Delivery of nanoparticles to brain metastases of breast cancer using a cellular Trojan horse
Choi, Mi-Ran. Bardhan, Rizia. Stanton-Maxey, Katie J. Badve, Sunil. Nakshatri, Harikrishna. Stantz, Keith M. Cao, Ning. Halas, Naomi J. Clare, Susan E. Cancer nanotechnology 2012; 3(1-6):47-54
PubMed Link
Gherardi, R K. Coquet, M. Cherin, P. Belec, L. Moretto, P. Dreyfus, P A. Pellissier, J F. Chariot, P. Authier, F J. Brain : a journal of neurology 2001; 124(Pt 9):1821-31
PubMed Link
Unequivocal identification of intracellular aluminium adjuvant in a monocytic THP-1 cell line
Mold, Matthew. Eriksson, Håkan. Siesjö, Peter. Darabi, Anna. Shardlow, Emma. Exley, Christopher. Scientific reports 2014; 4():6287
PubMed Link
Neuroglial Activation and Neuroinflammation in the Brain of Patients with Autism
Vargas, Diana L. Nascimbene, Caterina. Krishnan, Chitra. Zimmerman, Andrew W. Pardo, Carlos A. Annals of neurology 2005; 57(1):67-81
PubMed Link
In vivo absorption of aluminium-containing vaccine adjuvants using 26Al
Flarend, R E. Hem, S L. White, J L. Elmore, D. Suckow, M A. Rudy, A C. Dandashli, E A. Vaccine ; 15(12-13):1314-8
PubMed Link
Biopersistence and brain translocation of aluminum adjuvants of vaccines
Gherardi, Romain Kroum. Eidi, Housam. Crépeaux, Guillemette. Authier, François Jerome. Cadusseau, Josette. Frontiers in neurology 2015; 6():4
PubMed Link
Effect of Routine Vaccination on Aluminum and Essential Element Levels in Preterm Infants
Movsas, Tammy Z. Paneth, Nigel. Rumbeiha, Wilson. Zyskowski, Justin. Gewolb, Ira H. JAMA pediatrics 2013; 167(9):870-2
PubMed Link
Ligos išsivysto mumyse ir iš mūsų. 